Pirmyn į turinį

Mėnuo: 2012 rugsėjo

Odė paprastumui

Sekmadienį mes vykom į kalnus, o dabar – tik mirkt mirkt, eina dar viena savaitė į pabaigą. Tas grožis, kurį ten išvydau, paveikė mane įvairiai. Pirma, toks šviesus, tikras, optimistiškas noras, kad laikas trumpam sustotų, noras likti ir gėrėtis stebuklais. Mieliausiai tie toliai rodėsi grojant klasikinei muzikai. Ir nuoširdus nusiminimas, kalnams liekant už nugaros, jų siluetams mažėjant, leidžiantis saulei.

Man žavu, kokį malonumą suteikia seniausiai sapnuota ramybė. Įkvėpt – iškvėpt, nesirūpint. Nepult nudirbt devynių darbų, bemąstant, kur laike įgrūst dešimtą. Nesiblaškyt, nepurkštaut, nesistengt pabūti ne visai savim.

Nepaprastumui ir everestams dar bus laiko. Pabūkim paprasti, prieš augindami tas auksines žuvytes, kurios mūsų laukia ateity.

Palikite komentarą

Kosulys, antibiotikai, paroda ir dar šiaip kažkas

Šiandien buvau susitikti su mergina, su kuria susiradom viena kitą per couchsurfing‘ą ir gali būti, kad drauge gyvensime. Šioks toks pasistūmėjimas. Esu kaip niekad neišranki, nes iš esmės mano vienintelis reikalavimas – turėti savo kambarį su baldais už protu suvokiamą kainą ne užkampyje, tad, tikiuosi, kad greitai galėsiu ilgelėsniam laikui išsikraut lagaminus. Dar vienas geras dalykas yra tai, kad pagaliau pasirodžiau daktarui (vardu Ahmed) ir dabar geriu kažkokius žiauriai stiprius antibiotikus, kurie, anot jo, sutvarkys visas mano problemas („It‘s basically your right lung, my dear“). Laikom kumščius, nes tas senam garvežiui prilygstantis švokštimas ir prabudinėjimai naktimis nuo siaubingo kosulio tikrai atsibodo. (Ne, aš nerūkau. Dažniausiai.) Dar vakar prisipirkau akinių, nes saulės čia daug, o visus turėtus saviškius pamečiau, sutraiškiau arba pasiskolino nepažįstami tūsofščikai iš palapinės festivalių metu.

Dar šiandien kažkaip va atsiradau parodos atidaryme. Menininkė Marcia Pitch (man pasirodė labai stiliova moteriškė) iš įvairių senų žaislų, rastų second hand‘uose lipdo naujas būtybes. Šių dienų wannabe frankenšteinas, tik gyvybės ji jiems neįkvėpia. Iš to, kaip paroda buvo pristatyta, panašu, kad jai pačiai viskas atrodo kur kas labiau creepy (o gal norėtųsi, kad atrodytų) nei elinio stebėtojo (pvz.mano) akiai. Kaip ten bebūtų, įdomi patirtis ir išties jauki galerija. Dan Hudson multimedia instaliacijos irgi buvo fainos.

Čia truputį ne į temą, bet ką jau čia. Ar minėjau, kaip aš myliu Die Antwoord? Ką jie ten groja, tai truputį antroj eilėj, bet stiliukas. Vajetau, kokie jie faini. Auksas, rūžava, šampanas, peroksidas, juodi lęšiai, seilės tįsta.

Pas mane dešimta vakaro, ketvirtadienis, greit susirangysiu į patalus. Kaip žiauriai žiauriai faina nieko nedirbt, man kalasi sparnai. Gražaus penktadienio, Lietuva.

Palikite komentarą

Sveiki atvykę į Kanadą

Na ką, turbūt laikas pasipasakoti apie pirmuosius savo kelionės įspūdžius. Viskas prasidėjo dar penktadienį anksti ryte, kai užbaiginėjau paskutiniuosius reikalus Lietuvoje ir su šeima keliavau į oro uostą. Baisiausia, kad ano savaitgalio linksmybių atneštas peršalimas manęs nė nemanė palikti, tad į vieną krūvą susidėjus temperatūrai, klaikiam kosuliui ir jauduliui buvau gan nekokybiškas keliautojo vienetas.

However, Vilnius – Varšuva, viskas normaliai, 55min, minkštos sėdynės, sūrūs sausainiukai. Štai skrydyje Varšuva – Torontas ir prasidėjo visos linksmybės. Nenoriu pasirodyti netolerantiška, bet, panašu, kad būtent į tą lėktuvą lenkai susodino baisiausius šalies žmones ir išsiuntė juos kuo toliau. Milijonas klykaujančių vaikų, šalia sėdėjęs rusas žurnalistas, įnirtingai stengęsis su manimi bendrauti, nesuvokiamo skonio maistas, apie kurį pagalvojus skrandis iki šiol nusigąsta, bei nusileidimas pusantros valandos vėliau nei buvo žadėta. Kelionėje mane gelbėjo media sistema, kur, laimei, buvo fainas filmas su Duchovniu.

Taigi, nusileidus iš pradžių teko praeiti vieną bendrą muitinę, kur manęs paklausė, kiek turiu pinigų, kur gyvensiu ir ką planuoju veikti. Atsakymai įtiko, tad buvau nusiųsta į imigracijos skyrių. (Laikrodis rodė 22.00, kitas lėktuvas – 22.55. Hm…) Pralaukus eilėje valandėlę (milžiniška rusų šeima stumdėsi ir garsiai reikalavo pirmenybės, nes „samaliot posle piat minuty“) mane pagaliau priėmė, davė visus reikiamus dokumentus ir palinkėjo sėkmės. Tuo metu jau buvo be penkių vienuolika, kas reiškė, kad į savo lėktuvą jau nebespėsiu. Nubėgau pas oro uosto darbuotojas, kurios pranešė, kad artimiausias lėktuvas tik septintą ryto ir naktį man teks praleisti viešbutyje. Ne pati linksmiausia naujiena kelionėje praleidus jau dvidešimt valandų su aukšta temperatūra. Dar vienas nemalonus siurprizas buvo tai, kad į viešbutį turėjau tįstis ir lagaminus, kurie sumoje svėrė nei daug nei mažai – virš 40kg. Kambarį man davė prašmatnų, Sheraton viešbutyje, bet visą tą grožį mielai būčiau iškeitusi kad ir į paprastą čiužinuką, kad tik namie. Miegojau maximum pusvalandį, nes mintys ir išsitaškymas niekaip neleido bluosto sudėti.

Jau ketvirtą ryto išskubėjau atgal į oro uostą, ir, pasirodo, visai ne be reikalo. Savo miss navigacijos gebėjimų dėka užtrukau visai nemažai, kol susitvarkiau visus reikaliukus ir vėl sėdėjau lėktuve. (Beje, oro uoste mačiau besiblaškančius tuos pačius įžūliuosius rusus, cha). Aišku, kad būtų įdomiau, prasidėjo smarkus lietus, todėl skrydis buvo atidėtas dar valandai. Ačiū Dievui dar kartelį už visa gelbėjančią media, nes kelionėje dar labai smagiai susižiūrėjo Noting Hillas. Taigi, po beveik trisdešimties valandų vojažo (su ne daugiau nei dviem valandomis miego) Edmonto oro uoste mane pasitiko draugai ir parsivežė į namus.

Ėjom pusryčiauti į užkandinę, kur iškart turėjau progą išvysti jų gerules porcijas bei pasmaližiauti klevų sirupu. Kol kas įspūdžių ne itin daug – vis dar sirguliuoju, tad daugiausia laiko leidžiu draugų namuose bandydama pasveikti. Jau susitvarkiau visus dokumentus, tad galiu legaliai dirbti bei legaliai sirgti. Gamta labai panaši į lietuvišką, oras – taip pat, tik daugiau saulės. Gražu labai daug žalumos, parkelyje lakstantys zuikiai, nepaprastai gražus vaizdas nuo tilto. Mane stebina, kad kol kas nelabai kas stebina. Turbūt dėl to, kad nemažai domėjausi ir miestą apžiūrinėjau jotūbėj ir visaip kitaip prieš atvažiuodama. Šiaip, būtina paminėti, kokia dėkinga esu draugams, kurių namuose jaučiuosi tikrai svetingai priimta. Ačiū jums, mielieji, labai. Labai tikiuosi, kad ligos jau greitai mane apleis. Artimiausi planai – būsto bei darbo paieškos.

To be continued.

Palikite komentarą

Apie trankiai palydėtą vasarą ir dar trankiau atšvęstas mano išleistuves į tolimąjį užsienį

Turbūt esu ne kartą minėjusi, kaip nemėgstu važiuoti į/iš Vilniaus į/iš Panevėžį su atsitiktiniais keliautojais iš feisbuko. Galiu oficialiai pareikšti, kad šiandien teko proga pabendrauti su bukiausių žmonių kompanija, kurią yra tekę sutikti. Laimei, panašu, kad šio ekspyrienco kartoti greit neteks.

Na, nesvarbu, paklykaut noriu ne apie tai. Šiandien baigėsi mano paskutinis savaitgalis Lietuvoje (prasidėjęs dar trečiadienį) kuriam rašau 10 su trim pliusais ir pagyrimu. Nežinau, kuo taip nusipelniau, bet turiu tokius fainus draugus, kad nežinau net kokiais žodžiais apsakyti. Chebra, jūs esat jėga. Visiškai.

Truputėlis pastebėjimų neapibrėžtai.

  1. „Pavos“ baras prisivilioja žmones į vidų Prodigy gabalais, purtančiais Gedo prospektą, o paskui pastebi, kaip netikėtai jau šoki ant pakylos pagal Karališką Erdvę.
  2. „Bernelių užeiga“ su savo kokteiliu Smagusis Kočėlas yra sezono atradimas, ir tikras iššūkis stiprių pojūčių mėgėjams.
  3. Jei esi negražus, neik iš namų ir negąsdink žmonių. Kai tau pasako, kad esi negražus, nes taip yra, nesiųsk draugo ginti tavo abejotinos išorės. Taškas.
  4. Į Muzikos Rūsį eiti nederėtų, nes į rūbus palengva pradeda smelktis pėlesių kvapas. Tada tu sprunki.
  5. Man šiuo metu yra 38 laipsniai temperatūros, ko nėra buvę nuo 10kl., kai operavo anginą.
  6. Švelniai skvotint žiauriai faina.
  7. Šiandien parduotuvėse labai neparduoda alkoholio, prieš ką greitu metu reikėtų pasirašyt peticiją, nes taip nesidaro.
  8. Jau antrus metus rugsėjo pirma man nieko nereiškia.
  9. „Mes Lietuvoje nedirbam.“ pasakius nepažįstamiesiems, jų fantazija leidžia sau nukeliauti labai toli.
  10. Nieko nėr baisiau už veidmainystę, homofobiją, nesąžiningumą ir durnumą vienoj vietoj.
  11. Aš esu išsitaškęs vaikas ir mano kompo pakrovėjas svetimuos namuos toli toli, todėl naudojuosi PC.
  12. Nicolui nereikėjo grot šitiek savižudybės dainų. Kai Tripe labiau patinka nei Jaar‘e, tai jau šį tą sako.
  13. „Negeri?“ „Ką??? AŠ negeriu? Gal tu nebesvaik.“
  14. Ta miesto šventė labai ne į temą, o prospekte palikti pilną vandens baiseiną nederėtų, kai pro jį vaikštom mes.
  15. Užsirašyti kirptis šeštadienį 11val.ryto yra daugiau neapdairumas.
  16. Kai gauni dovanų lietuviško lietaus ir lietuviškos žemės, po 6 valandų klube rankinėje turi nemažai lietuviško dumblo.
  17. Paimti kompiuterį, uždėti jį ant elektrinės vyryklės ir ją įjungti yra naujausia anarchijos forma, todėl niekad nekvieskit mūsų į svečius, o tai reiks vis žvilgčiot, ar nekepam.
  18. Jei kas nors nepatinka, tai įsispirk sau į galvą, nusišauk su durų rankena, papūsk bitei į kiaurą dantį ir eik filmuotis simpsonuos.

Vasara baigėsi, tegyvuoja vasara.

:******

Palikite komentarą