Pirmyn į turinį

Mėnuo: 2012 rugpjūčio

Kaip dvi anglų filologės pirmą kartą į Londoną keliavo

Turbūt reikėtų paminėti, nuo ko viskas prasidėjo. Šįkart – tikrai ne nuo pigių kelionių vilionių, o nuo lengvos viskio degustacijos užburtajame Vilniaus pramogų rajonėly rugpjūčio pradžioje. Dabar jau nieks neatsimins, prie kurio baro buvo mestas burtas, bet prisiekėm, kad dar šią vasarą aplankysim Londoną, o draugas pažadėjo, kad mielai mus ten priims.

Keliavau su savo L, su kuria besąlygiška meilė mus sieja jau devintus (!) metus ir su kuria požiūris į pasaulį bei jo keistenybes maloniai sutampa.

Labai verta paminėti tai, jog šioji kelionė buvo vienos mus seniai slėgusios gėdos ištaisymas – abi esam/buvom baigę anglų filologiją ir niekad nebuvę Londone.

Pasižadėjom sau, kad mūsų pirmasis apsilankymas čia bus kaip tų tikrų turistų, kurie eina lankyt vietų ir fotkinasi telefono būdelėse. Planą išpildėm maksimaliai. Buvom prie Big Beno, Trafalgaro aikštėj, lankėmės National Gallery, Science Museum, Natural History Museum (vargšas T-reksas su savo mažom rankytėm), Victoria and Albert Museum, Tate Modern, iš tolo pavėpsojom į London Eye, apžiūrėjom Towerį bei įspūdingąjį tiltą, prie jo ragavom fish and chips (tikrai per riebus reikalas mūsų receptoriams, bet iš esmės neblogai), lindom į telefono būdelę, nusifotkinom bene prie visų įmanomų olimpiados simbolių, ganėmės Hyde parke, filmavom voverytę (ji nešėsi riešutą!), siurbėm skaniausią pasaulio kavą Starbucks‘e ir šeimai pripirkom magnetukų su užrašu „London“.

Be visų turistinių linksmybių šeštadienį ėjom į undergroundinį Cable klausytis techno guru Jeff Mills‘o, kuris pavarė išties nuostabiai, tik šiek tiek nukabinom nosis nesulaukę išganingųjų Bells aidų. Jei tu techo, žinai, apie ką aš.

Man labai patiko Londonas, bijau, kad tam tikra prasme labiau nei Berlynas. (Be abejo, daug kultūrinių niuansų įsileisti lengviau, kai nėra kalbos barjero, kas leidžia pasijusti jaukiau.)

Kas patiko.

Patiko nepaprastai rūpestingi mus globoję draugai, jų skambučiai ir taip maloniai nuteikiantis klausimas – „Mergaitės, jums viskas gerai?“. Viešai sakau – liekam skolingos jums niolika prašmatnių vakarienių ir išskirtinį rūpestį, kai tik jums jo prireiks. Žodis. Patiko įspūdinga elektrinė prie namų (sako, didžiausias plytinis pastatas Europoje), gėlėmis puošti pab‘ų balkonėliai, valgyt persikus išsidrėbus ant žolytės, gatvėse girdėti nuostabų akcentą, per ilgai užsibūti mokslo muziejuje darant visokius „Pažink save testus“, važiuoti dviaukščio autobuso antro aukšto priekyje ir vėpsot į miestą. Patiko susitikti su pusmetį nematytu draugu ir klykti iš to, kaip jį atakuoja paukščiai, visiškai nesusigaudyti, iš kurios pusės atlekia mašinos (Look Right, Look Left, Look both sides, yeah), galerijoje juoktis iš mirštančių moteriškių veidų. Labai patiko Edgaro Degas balerinos, Van Gogo saulėgrąžos, Renuaras, Sisley, Seuratas ir dar daugybė puikių kūrinių, Tate Modern erdvė. Patiko juoktis iš niekad negirdėto pasakymo „Mielas drauge, įsispirk sau į galvą“, kikenimas balkonėly, maistas, kuriuo vaišino, nuostabus oras, Cyberdog parduotuvė Camden Town‘e, kur pardavėjai visą laiką šoka ir pasijunti kaip tikroj reivo šaly. Patiko smagus vakarėlis prieš išvykstant ir nepažįstamųjų sveikinimai mergvakario, kurio nebuvo proga („Happy wedding to you“), vakaras su filmais irgi patiko. Patiko, kad nebuvo nei taip brangu, nei tiek daug žmonių gatvėse, kaip gąsdino pesimistai. Žiauriai patiko Natural History museum pastatas, malonūs ir paslaugūs žmonės gatvėse. Patiko beskonybės minimumas.

Kas nepatiko.

Idiotiškas Vilniaus oro uosto darbuotojų elgesys išvykstant. („Įgula jūsų nepriims į lėktuvą.“ Priėmė, kreipiuosi į tave, nelaimėle su kreiva eglute pintu chaosu ant galvos.) Bet lai ir šis patyrimas nugrimzta į praeitį, palikim sau tai, kas gražu.

Kelionė buvo puiki ir aš labai gerai žinau, kad į tą miestą grįšiu dar ne kartą. Dar daug nepamatėm ir daug neparagavom. Gal kada užtruksiu ten ir ilgiau.

Palikite komentarą

Apie Pavydą

Kartą teko būti vienam seminare, kuriame mums, anglistams, pasakė, kad gyvenime egzistuoja du skatinamieji faktoriai, kuriuos galima pavadinti double PPain and Pleasure. Kažkaip mąsčiau ir sumąsčiau, kad prie šių dviejų būtų galima prilipdyti dar vieną, tik jau lietuvišką P, nes angliškasis variantas sugriautų šį gražų žaismą žodžiais. Trečioji P, manding, turėtų čia atstovauti Pavydą. Hell of a feeling it is, right?

Žaliaakis monstras įsliūkina mums po oda, patogiai įsitaiso ir tūno ten, nenorėdamas niekur trauktis. Bet, kalbant apie motyvatorius (velniava, man atrodo, tokio žodžio lietuvių k.nėra), turiu omeny tą teisingą, šviesų pavydą. Aš dažnai pavydžių. Žmonėms, kurie nebijo mesti sau iššūkius. Tiems, kurie verčias per galvą, atsisako patogumo ir išdrįsta keist pasaulį. Pavydžiu talentingiems, kurie sugeba tiek daug dirbti, kad vėliau savo gebėjimais, išgrynintais įdirbiu, stebina ir žavi žmones. Pavydžiu mylintiems, turtingiems, keliaujantiems, atsidavusiems, tolerantiškiems, atviriems, kūrybingiems, stilingiems, iki galo sąžiningiems. Sąrašas gali būti tęsiamas dar ilgai. Bet žinai, tas mano pavydas toks teigiamas. Atrodo, kad jis eina man iš paskos ir spiria į sėdynę, versdamas neatsilikti ir siekti to, ką regiu kituose.

Gaila, bet kažkaip dažnai tenka susidurt ir su tuo, juoduoju. Gyvi pavyzdžiai rodo, kad žmonės, kartais gal ir nenorom, įsileidžia jį į savo pasaulius, o vėliau įgunda jo aštriais peiliais pjaustinėti tuos, kurie juos supa. Tie peiliai aštrūs ir, būna, kerta per jautriausias vietas net ir stipriesiems mohikanams.

Išvadų nebus, tik… Davai, daugiau pozityvo, optimizmo ir meilės, mažiau sarkastiškų, visažiniškų replikų, kai sėdi už borto ir spjaudai ant skriejančiųjų per bangas.

Palikite komentarą

Satta, smėlis, islandiškas alkoholis, voverės ir bėgiojimas per laukus

Pernai Satta man patiko nelabai, tad šiemet važiavau vien dėl to, kad buvau pažadėjusi sau prieš kelionę aplankyt visus esminius festivalius. Bet šįkart buvo taip gerai, nu taip gerai, kad jau net nebežinau. (Kažkuo net šiek tiek priminė festivalių lyderę Spartakiadą).

Kaip visada, įspūdžių milijonas, galva dūzgia kaip avilys, kiek daug yra, ką papasakoti (bet visko nepavyks). Mintys sunkiai koncentruojas, todėl viskas padrikai, bet nuoširdžiai.

Jau pernai Šventoji įstrigo kaip vienas didelis Šūdų Kultas, o šiemet šis įspūdis tik dar labiau pasitvirtino. Mes gyvenom tokiuose nameliuose, kokių net labai pasistengęs, matyt, iš naujo įrengti bei apstatyti nesugebėtum („kai miegojau ant lovos, bandžiau jos neliest“). Titanike duona su sūriu yra mėsos skonio, o Grinbergenas kavinėse kainuoja 10lt.

Labai gerai, kad grojo Empti, nes Empti pasirodymas buvo wow. Kai Giedrė užtraukė „Gera mylėtis“ kai kas jau beveik mylėjosi vietoj. (Atvirai pasakius, daugiau komentarų apie muziką neturiu. Matyt, grojo labai gerai, nes šokom gausiau nei gausiai. Tik sekmadienį popiet, kai visi iš po vakar pavargę sėdi rūškanais veidais gal nereikia leist muzikos, kurios nesugebėčiau apibūdint niekaip kitaip kaip savižudybės dainos. Aj, žmonės šneka, kad grojo ir Virgis Stakėnas.)

Tie įvairiaspalviai dažai – jėga, šildytuvai vėsią naktį – irgi. Šiaip oras mano poreikiams buvo tobulas.

Draugas netyčia pradegino skylę megztuke. Šiek tiek nusiminė, bet nusprendė, kad gal dar nunešus pas siuvėją kažką bus galima padaryti. Kai megztuke toji skylė buvo pradidinta delnu, iš apačios ištraukta maikutė ir užrištas mazgas, šios viltys dužo. Megztinis finale buvo sudegintas, nes buvo skaudu.

Kaži, ar kam pavyktų suskaičiuoti, kiek žmonių, bandydami pasinaudoti greitesniu tūliku įkrito į upę. Laimei, aš ne, nes, jei vaikinams vandens iki krūtinės, tai man būtų iki pakaušio ir būtų tekę sužaist „Paskenduolę“. Užtat dėjau niurką į smėlio krūvą, bent jau nesušlapau, užtat susitrenkus galvą draugeliui išsiunčiau 7 sms su mistiška žinia „Let’s davai šokam”.
Festivalio top komplimentas – „Kaip tu gražiai maudais.”

Komentaras apie pažįstamą: „Tas tai užkniso, visas gatavas kas kartą vis su baisesne merga ateidavo.“

Išgirsta istorija: „Sekmadienį ryte ėjau link jūros ir sutikau dvi voverytes. Viena užšoko man ant bato ir aš ją glosčiau. Paskui kita pribėgo, pačiupo ją ant kupros ir nusinešė.“ Jei nebūtų nuotraukų, tikrai galvotum, kad gerai gliučina. (Šiaip seniai esu mačiusi tiek lapių, kiek teko matyt kelionėje namo. Miško žvėreliai lenda į viešumą – truputį nejauku lapę išvysti šimtas metrų nuo namo, kuriame gyvenu.)

Kažkokiu būdu sugebėjom vakar būti tinkamu laiku prie tv, nes matėm, kaip parėjo auksas. Kadangi labai orientuojamės sporte, nusprendėm, kad sporto šaka bus koks nors bėgiojimas per laukus. Fone skandavom „Bėk, bėk, bėk!“. Atbėgo.

Kelionė atgal taip pat buvo stipri, nes keliavom naktį ir, maždaug antrą privažiavom žvyrkelį. Žvyrkelio būti neturėjo. Tuomet Grinkiškyje praleidome daugiau laiko nei kada būtumėm norėję.

Na, laimei, šiaip ne taip parvykome, smėlis byra iš kišenių, nuotaika labai gera, labai rekomenduoju visiems paragauti islandiško šnapso, nes tikrai žavus skonis.

Šios vasaros nuotykiai – to be continued.

2 Komentarai

Apie komplimentus ir nelabai

Aš žiauriai mėgstu žarstytis komplimentais. Taip labai. Nes jei man patinka kolegės batai, tai aš tikrai juos pagirsiu, kartais galiu ir nepažįstamą gatvėj užpult, jei tik gera nuotaika. Ir, jei jau išgirdot kokį gražų žodį iš manęs, patikėkit, jis nuoširdus. Liežuvis neapsiverstų meluot, o dar šitaip naglai. (Kartą senojo Woo tūlike stebėjau, kaip viena moteriškė gyrė kitos „nuostabią lūpų formą“, o, šiai užsidarius kabinoje, su drauge klykavo iš šito ala bajeriuko, fu, fu, fu – not my style of harpijizm).

Ir išties – pozityvūs žodžiai turi ypatingą galią. Tik labai svarbu, kad jie būtų tikri. Maniškiai dažniausiai užbaigiami šauktukais, jei girt, tai girt, tikrai negaila. Paliaupsintam žmogui ir diena gali praskaidrėt kaip reikalas.

Bet nieko nėra baisiau už pusiau komplimentus. Jei jau išgirsti, kad kažkas yra visai nieko, visai neblogai, pusė velnio, tai jau iškart matai pusiau nupuvusią obelį apskabytais lapais. Ir nieko nėra baisiau, nei išgirsti, kad esi simpatiškas, įdomių bruožų, arba, apsaugok Viešpatie, nesi negražus. Paruoškit narkozę, metas plastinei operacijai.

2 Komentarai

Mano vasaros hitų apžvalga

Šią vasarą aš kaip niekad labiau mėgstu šokti, tad iš visų pusių renku gabalus, kuriuos norėtųs tam pritaikyti reikiamą akimirką.

Kaip pernai vasarą visiškai valdė The Weeknd (jauti, kaip griebia už gerklės nagais ir prisimeni visas paauglystės meiles? Aš tai jo) bei Blawan‘o – Getting me Down, taip šiemet išlindo keletas tikrai į šitą pliustrisdešimt dusulį įsipaišančių kūrinių. Klausau dar labai daug kitų reikalų, bet va šitie man labiausiai sukelia norą pamest laiko suvokimą ir klykiant šokti kažkur ant smėlio, ar bent jau prie gėlųjų vandenų, raitant begėdiškus piruetus.

Labai daug visko iš Sūpynių, bei kažkas ir iš vietinio daržo. Važiuojam.

Pats pats pačių pačiausias, ir sode, ir mašinoj, ir prieš balių, ir po jo, ir jame, ir ant stalo, ir po stalu:

Flashmob – Need in me

Pora visiškų vasariškų seksitaimų, kurių klausant noris į Majamį (nors/nes niekada tenai dar nebuvai):

Huxley – Let it go

Maceo Plex – Stay High Baby

Šitas toks gailus ant rytojaus:

One Day/Reckoning Song (Wankelmut Remix) – Asaf Avidan & the Mojos

Dėl šito senų baliauninkų buvom apšaukti narkomanais, bet ką jau padarysi:

Nina Kraviz – Ghetto Kraviz (Amine Edge Mix)

Įtraukiantis iki pažastų (net nepajunti, kaip pradedi pritarti tam ti ti ti ti):

Metro Area – Miura

Ir dar vienas skaidrus Sūpynių perlas:

Andre Lodemann – Where are You Now?

Na, ir, be abejo, nesprangaus popso vienetai:

Mario Basanov & Vidis ft. Ernesto – Care

Parachute Youth – Can’t Get Better Than This

Taigi, šitų kūrinių pagalba galima užkurti išties smagią diskoteką, tik pažadu, kad buvę klasiokai, kurių baliuj skamba tik lietuviška, nesupras.

O čia – visų šio sezono žiburėlių vienvaldys:

Royal T – Crookers feat. Roisin Murphy

Kažkada, kai jį paleidau dideliam baliuj su kompanija, surinkta iš ypač įvairių piliečių, viena mergiotė rėkė ant manęs taip: „Neleisiu blet, kad baliaus metu leistumėt savo pankišką grūzą nx.“

Na ką, du trečdaliai praėjo, bet dar vienas liko, rankutes į viršų, greitai šoksim ant smėlio ir, turbūt, net Europos vakarėlių sostinėj (bet ne Berlyne, toj kitoj).

Palikite komentarą