Skip to content

Kaimo ereliai

Artėjančios kovo vienuoliktos proga padovanokit man purškalą nuo lochų, ačiū labai.

Kažkaip vat nenorom buvau priversta prisiminti seniai į užmarštį buvusį užkapstytą žmonių tipą, kurio, ko gero, negaliu pakęsti labiau už viską. Tai – Kaimo ereliai.

Labai sunku susikaupti berašant apie tokį klaikų visuomenės reiškinį, bet tylėti šiandien neišeina, noris pap.zdelint.

Šis žmonijos tipas išvešėjęs visame pasaulyje (kambarioko avino kanadiečio flashback’as). Daug tokių teko pažinti gimtajame mieste. Tačiau ryškiausiai jie atsiskleidžia sostinėje. Ne dėl to, kad jų čia daugiau, bet jie čia tiesiog šviečia iš toli it jonvabaliai birželio naktį. Gimtajame mieste būti kartais ir baisu dėl jų gausos.

Jie – patys svarbiausi žmonės pasaulyje. Jie – išmintingiausi, seksualiausi, patraukliausi ir svarbiausi. Kai jie gimė, kažkas jiems išpjovė santūrumo ar gėdos pojūtį. Jie – pasaulio karaliai. Jie kalba garsiai, jie dažosi ryškiai, jie rengiasi blizgiai. Jie taip šventai tiki viskuo, ką daro gyvenime, kad jais suabejojęs rizikuoji likti be galvos. Jei, neduok dieve, nutiks taip, kad su jais teks derinti darbo reikalus, būk pasirengęs viskam. Jie nežino, kas yra etiketas. (“Tai tu išmokysi mane anglų?” – pirmas pokalbis su neva respektabiliu verslininku. Ačiū, viso gero, trauma visai savaitei.)

Jie labai gerai žino savo teises. Savo teises jie gina žodžiu (klyksmu) ir kumščiu (kartais ir kastetu.) Jas jie gina visur, kur tik eina – universitete (“Ką ta glušė dėstytoja supranta!”), restorane (“Tai kaip tai neturit cepelinų? Kas čia per landynė?!”), bare (“Kas tas grynbergenas, neškit utenos auksinį, kiek galima!”), parduotuvėje (“Kaip tai nėra nuolaidos? Kaip suprast nėra nuolaidos? Parašyta, 9.99, o tu įmušei 10.99, neimsiu, nereikia, pati ir turėk!”), kavinėje užsienyje (“I buy bread cheese with garlic. Kaip tai not have?!”), pusbrolio gimtadienyje (“Kokių či banglų prisikvietė!”), santykiuose (“Eiktu asile dar džiaukis kad vaikštau su tavim.”), stotelėje (“Aš paduosiu į teismą autobusų parką su visa savivaldybe!”) Taip galima tęsti be galo, bet aš nenoriu.

Visi kaimo erelių sakiniai baigiasi šauktukais (karaokėj ar bažnyčioj – nesvarbu). Kaimo ereliai nevengia keiksmažodžių, nes šie pagyvina žodyną. Kaimo ereliai – nemirtingi. Kaimo ereliai, deja, dauginasi sparčiai.

Pasikartosiu, bet, žmogų iš kaimo išprašyti galima, bet kaimą iš žmogaus – beveik neįmanoma. Ko gero, velnią iš apsėstos sielos – ir tą lengviau.

Be First to Comment

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *