Skip to content

Odė manajam rojui

Tai prasidėjo dar sausio pabaigoje. Kažkas atrakino pagrindinį Vilniaus vandentiekį ir į jį negrabia ranka papylė didelį maišą kokainofėjųdulkiųarkažko. Iš pradžių jo keistą veikimą pajuto buvę arčiausiai. Vėliau tai tapo nevaldoma. Susisiekiančių indų principu žinia (ir galia) apskriejo visą miestą ir visi, visi be išimties, pametė galvas.

<…> Kada susirinks?

Gyvenam dailiai dailiai. Tropikai Vilniuje, Paryžius Vilniuje, Vilnius – mažas Berlynas, o mes jame – dideli. Kai atrodo, kad visas gyvenimas sukasi aplink tave, tai – pirmas žingsnis į narcicizmą ar tiesiog… tiesa? Sapnai vs. realybė – 1:0 nerealybės naudai. (“Galvoje – penkios lentynos. Vienoje – žmonės, kitoje sagos, trečiojoje – kad šiandien tavo gimtadienis.” Paskiausiųjų turinys neištirtas.)

Kodėl tavo tapkė torte?”

Kai aš tūsinu, tai arba labai su visais, arba labai vienas. Bet taip labai vienas.”

Gyvenam dailiai dailiai. Tropikai, importiniai kvepalai, visą naktį puošiesi į balių, o kai reikia išeit iš namų – pabundi. Ir supranti, kad, jei jau, atrodo, kad matėm visko ir praeityje buvo stipru, tai, o dievai, kas toliau? Ir nieks neabejoja, kad bus tik stipriau ir stipriau.

Gyvenam dailiai, įsijungiam nerealybės pasaulį ir pamatom žmones su barankom. Įspėjimas – į gatvę neiti kol nesibaigs ši masinė isterija. Verbų sekmadienis – dar nieko, gali kažką pašventinti, na bet kam tos barankos?

Išvadų daug, bet viena – ypač tikra. Jei gali nedainuoti – prašau, nedainuok.

Žmonės sako, kad mes vakar matėmės Islandijos kultūros centre. Jau daugiau nei parą nebuvau iškišusi nosies iš namų. Lost identity?

<…>

Bus tik geriau ir geriau ir geriau. Jau dabar svaigsta galva, kaip gerai.

Be First to Comment

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *