Pirmyn į turinį

Mėnuo: kovo 2012

All the parties left behind arba atmintinė penktadienio vakarui

-O ką reikia veikti festivalyje?

-Šešiolika ratų ir prie kolonkės.

<…>

Išvadų galima padaryti daug, bet mano power saving režimu veikianti galva geba išanalizuoti vos keletą.

1. Viena, labai sena, bet vis pasitvirtinanti: nieko nėra baisiau už ploną kiaulę, kvailą berną ir girtą moterį. Visgi, baisiausia – kvailas bernas, nes girtumas – laikina, o įgyti proto – užtrunka (kartais ir visą gyvenimą).

2. Velniop tokius vakarėlius, kur privalu prisigerti, bet prisigerti neišeina, nes “Pas mus kortele neaptarnaujama, o artimiausias bankomatas kažkur Varšuvoj”.

3. Mes šiaip labai mėgstam ančių kepenėlėmis įdarytą veršieną su pistacijų padažu bei taure šviežių spanguolių sulčių, bet finale vis tiek vakarieniaujam hezburgery.

4. Jei nežinai, ką apsirengti, užsidėk juodą maikutę ir džinsus, o ne čigonišką/indėnišką sijoną ir dryžuotą golfą. Na ir kas, kad gimtadienis, šukuosenos darytis nereikėjo.

5. Jei esi negražus, tai neik į lauką ir negąsdink žmonių.

Sakoma, kad patirčių reikia visokių, bet, kažkaip manau, kad tokių reikia kuo mažiau.

Ramiai, nuotaika ore, aš tik norėjau papurkštauti.

Palikite komentarą

Apie tai, kas svarbu

Šeštadienis, 01.20. Pagaliau baigti visi savaitės darbai. Mergaitė guli paslika, ant savęs užsimetusi amžinąjį nesubtilų palydovą – kompiuterį, užsidėjusi ausines ir visu garsu pasileidusi muziką, kuri nujungia. Vynas nujungia panašiai, o kai šie du santykiauja, rezultatas puikus.

Ji guli ir galvoja. Išties, gan sunku rišliai sustyguoti visas tas palaidūnes mintis, padrikai besiblaškančias, regis, begalinėse sąmonės erdvėse, bet. Ji galvoja apie tai, kas svarbu.

O kas svarbu? Svarbu – geras skonis. Svarbu – labai labai mylėti save. Labai labai svarbu. (Ak, kad kas man būtų anksčiau įkalęs tai į galvą, na, bet, kaip ten sako, per kančias…) Labai svarbu nemeluoti. Žvėriškai svarbu kalbėti tiesą. Ir, kur kas svarbiau tiesą galvoti. Jei manai, kad lengva savęs neapgaudinėti, gerai pagalvok. Galvoti svarbu.

Kas svarbu? Svarbu jausti neapsakomą malonumą, tą neužrašomą, jokiais parametrais neišmatuojamą laimę, kuri kyla iš to, kas tave įkvepia. Jei jos dar neteko patirti, tuč tuojau kažką keisk, nes akivaizdu, kad nuklydai į svetimus laukus ir kuo giliau brisi, tuo labiau klimpsi.

Kas nesvarbu? Nesvarbu anei vieno tolimojo anei viena tamsi mintis, siunčiama tavęs link. Ji tiesiog atsimuša ir krenta, atsimuša ir krenta.

Ir visai nesvarbu, kad kartais imi ir pradedi apie save kalbėti trečiuoju asmeniu. Kitaip neišeina, kai kybai ore, šiek tiek atokiau.

Palikite komentarą

Kyborgai

Kyborgas (angl. cyborg) – sutvėrimas, pasižymintis ir biologinėmis, žmogiškosiomis, ir dirbtinėmis savybėmis, superherojus, kuriam nėra nieko neįmanomo. Atrodo kaip žmogus, elgiasi, jaučia, supranta kaip žmogus, bet jo galimybių ribos kur kas platesnės nei eilinio mirtingojo.

Palyginimas gal kiek ir per stiprus, bet ilgą laiką svarsčiau, kaip derėtų įvardyti žmones, kuriuos noriu aprašyti. Tad, pasvėrusi visokius variantus, pasilikau prie šio.

Yra žmonių, kurie miega aštuonias valandas per parą, mokosi arba dirba, arba šiaip, gyvena gyvenimą, kartais pasitūsina, kartais kažkur nueina, turi porą geriausių draugų ir laisvalaikiu padūsauja, kad “Tingisi kažką daryti”, “Blemba, koks oras, šiandien nesidirba”, “Man trūksta poilsio…”, ir t.t. ir pan.

Tokių žmonių mūsų visuomenėje daugiausia.

Tuo tarpu būna tokių žmonių, kuriuos aš, su visa didžiasia simpatija ir palankumu jiems, ir įvardiju kyborgais.

Tokių sutinku nedaug (gal ne tuose vandenyse plaukioju). Skirtingai nei tiems, anksčiau paminėtiesiems standartiniams piliečiams, kyborgams nėra blogo oro, netinkamų sąlygų dirbti, ar ne tos nuotaikos. Jie keliasi 5-6 ryto, ir, per daug nesimuistę, žengia į pasaulį versti everestų. Jie beprotiškai daug dirba. (Sako, jei daug dirbi, turbūt, nemoki planuoti savo laiko, bet čia aš ne apie tai). Daug dirba jie dėl to, kad yra savo srities fanatikai, perfekcionistai, kiekvieną kartą imdamiesi naujo projekto drebantys iš euforinio susijaudinimo, kad vėl ir vėl gali iš visos širdies daryti tai, kas jiems patinka. Šie žmonės nespjauna į mokslus. Bene visi turi mažų mažiausiai vieną išsilavinimą, ir, garantuotai, karts nuo karto svarsto galimybę praplėsti savo žinias savojoje, ar kokioje naujoje srityje. Labai dažnai kyborgai dirba ne vieną darbą. Būna ir taip, kad dirba kelis, studijuoja ir dar lanko kokius tobulinimosi kursus.

Jie labai gerai žino, ko nori, ir nori daug. Jiems nėra dalykų, kurių jie negali padaryti. Jei jie kažko nesupranta, įdeda visas pastangas užtaisyti spragas, jei kažkas neišeina, kaip mūsų visų mokytojai vaikystėje sakė, išvaro.

Kyborgai domisi daugybe įvairiausių sričių. Vieni mirksta tam tikrose meno srityse, kiti – sportuoja, dar kiti – savanoriauja, ar realizuoja save kitose nedarbinėse veiklose. Būna ir taip (na gerai, pripažinkim, taip būna dažnai), kad daro ir kelis iš čia paminėtų dalykų.

Būdami pavydėtinai jauni jie verčia tokius kalnus, kurių kiti nepastato ir per visą gyvenimą.

Jei kas paprašo jų pagalbos, jie visada pasirengę padėti. Jie labai gerai žino auksinę į priekį vedančio gyvenimo taisyklę – work hard and be nice to people. Jie visada atsakys į jūsų laiškus, žinutes, skambučius ar prašymus. Jie visada pasveikins jus visomis svarbiomis progomis. Jie niekada neliks skolingi, bet nesupyks, jei skolą pamiršitę jūs. Visų šių žingsnių nepadaryti jiems, visų pirma, reikštų nuskriausti save pačius.

Nepatikėsi, nors ir yra užimti 30 valandų per parą, jie kartais tūsina. Ir jų tūsai tokie, į kokius pakliuvę kai kurie jaustųsi it siurrealistiniame filme, o pabudę ryte tiesiog nesugebėtų patikėti, kad tai, ką regėjo – tiesa. (“Man regis, mes pirmadienį, būna, sugebam stipriau užšvęsti nei toji moteriškė atšventė savo vestuves.”)

Jie skaito. Jie rašo. Jie mąsto. Net ir sapnuose jie generuoja idėjas, kurias būtų galima paversti žingsniais į žemiškąjį rojų.

Jie myli. Kai jie myli, jie myli taip, kad dangus groja triumfo himnus.

Jei jiems kas nemalonaus nutinka, jie nešvaisto laiko kentėjimui. Jie pakyla ir eina. Ir tuomet jų verčiami kalnai patrigubėja. Iš principo.

(Vietoj išvadų)

Didžiulė laimė tas gyvenimas, ką.

Palikite komentarą