Skip to content

Apie Mokyklą

HornbioApie vaikiną, kurį pataruoju metu skaitinėju, bei neseniai pradėti mokyti paaugliai privertė atsiminti, kas yra mokykla ir kaip kitaip viskas yra, kai esi mokykloje.

Žinai, aš vis dar sunkiai įsijaučiu į faktą, kad visuomenėje esu laikoma visaverčiu suaugusiuoju, nes atrodo, kad šešiolika buvo dar labai neseniai.

Taigi, mokykla. Norėčiau pabrėžti ir tai, kad mokykla Panevėžyje, ko gero, yra visiškai kitas reikalas nei mokykla Vilniuj ar kitam Lietuvos krašte. (Šias išvadas darau po ilgo bendravimo su šimtais žmonių iš visų įmanomų pakampių.) Neteko girdėti, kad kur kitur mokiniai pagautų mokytoją tamsų vakarą einančią namo ir jai parduotų plytą arba mokyklos direktorių įtupdytų į medį ir lieptų kukuoti. Panevėžyje taip būna. Na, bent jau buvo tais laikais, kai mokiausi aš.

Kai mokiausi, buvo labai aišku, kas yra kas. Kurie žmonės yra ponai šaunuoliai, o kurievargšai nevykėliai. Palyginimas gan banalus ir stereotipiškas, bet paauglystė ir visa aplinka, kurioje gyvenome, buvo tarsi serialas.

Kalbant apie nevykėlius, arba tuos, kurie kitokie nei visi, manau, galiu gan objektyviai analizuoti pasaulio suvokimą šios pozicijos. Tada to nesupratau, bet dabar, kai viskas taip toli, akivaizdu, jog visada buvau truputį kitokia nei dauguma. Įvairiausiais aspektais.

Nepamirškime ir to, kad viskas, kas vyko tuo metu, atrodė amžina, rimta ir labai svarbu. Bent jau man.

Septintojedešimtoje klasėse šauniausios merginos dėvėjo gražiausius rūbus, turėjo puikiausius plaukus, jau spyrėsi į aukštakulnius, dauguma rūkė ar bent jau tvirtino tai darančios, mėgo sidrą bei kokteilius, vaikščiojo į klubus, didžiavosi milžiniškomis vyresnių draugų kompanijomis ir tuo, jog niekas nežino, kad jos nepilnametės. Vaikinai, na, vaikinai tuo metu intensyviai stengėsi užaugti ir subręsti. Aš, tuo tarpu, gan dažnai parindavausi, kad ant aukštakulnių atrodau kaip karvė ant ledo ir šiaip nepaeinu, rūkyti elementariausiai nemoku, rūbams pinigų netrūko, bet trūko tinkamos pakabos aka figūros, vyresnių draugų tikrai neturėjau ir net neįsivaizdavau, kaip tokie surandami. Ir, žinoma, net nenutuokiau, kad klasiokių pasakojamose istorijose tiesosgal koks ketvirtadalis (tėvai ant pyko lygiai taip pat, kaip ir ant manęs, aukštakulnius paskolindavo mamos, blogesnius pažymius jos gaudavo ne šaunumo, o paprasčiausio bukumo, o vaikinai, na seriously, kokie vyresni normalūs vaikinai domėtųsi dešimtokėm?) Aišku, tada to juk nežinojau. Klausiau Kobaino, rašiau eilėraščius, skaičiau Beigbėderį (jau tada) ir dūsaudavau manydama, kad esu vienintelė penktadienio vakarą leidžianti ne vakarėlyje. Nevykėlė nebuvau, nes tokios etiketės labai bijojau. Buvau gan išmintinga, visada žinojau, ką, kur ir kada pasakyti, tad šiokią tokią pagarbą turėjau. Buvau reikalingas žmogus, nes puikiai išmaniau didžiąją dalį su mokslu susijusių reikalų, o rašinius taisydavau bene visai klasei. Tiesa, ir geriausios draugės neturėjau. Kiekvienoje pamokoje sėdėdavau su skirtingais žmonėmis.

(Dešimtoje klasėje viskas pradėjo keistis, draugų ratas plėtėsi pasiutusiai greitai, prasidėjo nesibaigiančių vakarėlių maratonai (kurie vis dar tęsiasi), intrigų rezgimas ir visi kiti būtiniausi vėlyvos paauglystės pipirai.)

Per tą laiką spėjau panešioti skiauterę ir nutranzuoti nusipirkti kerzų, įsiverti ragą į ausį ir prisiauginti mėlynus plaukus, įšokti į aukštakulnius ir išnaudoti porą soliariumo abonementų, patirti pirmąją skausmingą meilę ir pradėti rašyti blogą (apie kuriuos tuomet mažai kas tebuvo girdėjęs) – žodžiu, išbandyti labai daug. Ir, laimei, niekada nepatyriau pernelyg skaudinančiai veikiančios bendraamžių reakcijos į tai, kuo užsiimdavau.

Žvelgiu dabar į visus mokyklos lūzerius ir mąstau, ar jie bent nujautė, kaip kitaip viskas bus po tos mokyklos. Dar įdomiau, kokį pasiutusiai malonų pasitenkinimą savimi turėtų kelti suvokimas, kad tam tikrais aspektais toji lūzerio pozicija netgi išėjo į naudą. Ne viena mano daili ir anuomet populiari klasiokė taip ir liko gimtąjame mieste su tuo pačiu šaunuoliu, kurio tuomet stiliova džinsovkė buvo vau, bet šiandien vau ji nebėra, bet vis dar kabo jam
ant pečių. O vienas didžiausių mokyklos lūzerių, mano žiniomis, egzaminus išlaikė puikiausiais balais, įgijo kietą profesiją ir dabar dirba kol kas dirba Barclays, bet net neabejoju, jog tai tik kelio pradžia. Nujaučiu, kad ir merginų dėmesiu šiandien jis nesiskundžia. Lūzerio rolė silpnuosius galutinai nugalabija, o tuos, kurie nėra linkę pasiduoti, paskatina užsispirti ir atkakliai varyti pirmyn. Prisipažinsiu, ir nesyk pasvajodavau apie laiką, kai išaus vadinamoji teisingumo valanda. Žinoma, šiandien viskas skamba pernelyg dramatiškai ir pritemptai, bet. O štai mokyklos šaunuoliai dažnai užmiega ant laurų. Viskas gerai, viskas žavu, viskas easy. Gaila, kad pasibaigus blizgučių spindesiui didžioji dalis juos gerbusios auditorijos permatuoja vertybes, nuleisdama šaunuolių reitingus žemyn.

Gal ir vėl nuskambėsiu kaip iš ne pačio intelektualiausio žurnalo mergaitėms, tačiau tik džiaugiuos, kad vaikystėje, kai kitiems keliai klojosi olandiškom rožėm be spyglių, teko prabrist ir per dilgynes.

Tai ir šiandien, aš dažnai už tuos, kuriuos dauguma vanoja, ir visų frykų bepročių pusėje.

Feisbuke šmėklų vaikystės taip pat nekolekcionuoju. Kaip prieš kelerius metus, dar tik prasidedant snukiaknygės aukso amžiui, Tomas Ramanauskas sakė savo straipsnyje, jei kažkokį žmogų pamiršai ir su juo nebebendrauji, tai gal pamiršai ne be reikalo? O visokie klasės susitikimai man gan sunkiai suvokiamas reikalas. Nesuklyskite, su klasiokais sutariau puikiai.

2 Comments

  1. Nėra ką ir bepridurti, puikiai atskleista visa tiesa apie mokyklą 🙂

  2. Sunku mūšyje – lengva kare. Taip ir būna gyvenime – kuo daugiau tenka kovoti, tuo stipresnis tampi.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *