Pirmyn į turinį

Viskas labai paprasta

Savanaudiškumas – tai tik kitas valios pavadinimas. Visi mūsų darbai, geri ar blogi, kyla iš savanaudiškumo. Užsiimame labdara, kad aname pasaulyje užsitikrintume gerą vietelę, o šiame būtume gerbiami ir kad mažiau liūdėtume, išgirdę apie kitų kančias. Vieni elgiasi gerai, nes jiems tai teikia malonumą, o kiti blogai, nes tai jiems irgi malonu. Didis žmogus atlieka pareigą, nes atliktos pareigos pojūtis jam teikia didesnį pasitenkinimą negu jos vengimas. Tikintis žmogus yra pamaldus, nes religija jam teikia džiaugsmą; moralus žmogus taip elgiasi todėl, kad turi savigarbą ir elgdamasis nemoraliai jaustųsi nelaimingas. Net pasiaukojimas yra subtili savanaudiškumo atmaina: mes renkamės dvasios pakilimą, o ne juslių patenkinimą, kurį žada priešingas kelias. Žmogus iš esmės negali būti kitoks, jis visada savanaudis. Tai gyvosios gamtos principas. Kiekvienas padaras, nuo tolimiausios žvaigždės iki maželyčio žeme ropinėjančio vabaliuko, visomis išgalėmis kovoja už save; o visa tai mąsliai stebi Amžinasis, kuris irgi rūpinasi savimi – taip sudaryta visata.”

Žmogaus prigimtis nuo seno dangstėsi įvairiais sąlygiškumais, ir jie priaugo jai prie kūno. Dabar <…> jau nebeįmanoma pasakyti, kur baigiasi papročių drabužis ir prasideda tikroji žmogaus prigimtis. Dorybių mus moko etiketo vadovėliai, ydas nurodo gyvenamoji aplinka ir klasė. Jau prie kūdikio lopšio patogiai kabo religija, tik ir laukdama, kol ją apvilks ir užsagstys rūpestingos rankos. Gyvendami šiaip taip išsiugdome skonį, atmintinai išmokstame, ką reikia jausti. Per baisiausias kančias priprantame skanauti viskį ir mėgti cigarus, aukštąjį meną ir klasikinę muziką. Tam tikros epochos žmonės žavisi Baironu ir geria saldų šampaną; po dvidešimt metų jie pradeda gėrėtis Šeliu ir mėgti sausą šampaną. Mokykloje mus išmoko, kad Šekspyras – didis poetas, o Medičių Venera – nuostabi skulptūra, ir paskui visą gyvenimą pasakojame, kaip mes žavimės Šekspyru ir kad, garbės žodis, nėra nuostabesnės skulptūros už Medičių Venerą. Jei gimėme prancūzais, dieviname motiną; jei anglais – mylime šunis ir vertiname dorybę. Mirus artimam žmogui, gedime dvylika mėnesių, bet jei miršta antros eilės pusbrolis – tiktai tris. Geras žmogus tiksliai žino, kokios tobulybės jam siekti ir už kokias nuodėmes atgailauti. <…> Aukštuomenėje dera būti ciniškam ir šiek tiek pagedusiam; bohemiškoje aplinkoje – keistuoliui kaip visi. <…> Mes visi – gražiai aprengtos marionetės. Mūsų balsais kalba nematomasis lėlininkas – Papratimas; visi mūsų judesiai, kupini kančios ir aistrų, tėra jo siūlo trūkčiojimai. Žmonės panašūs į milžiniškus ryšulius, kuriuos matome auklių glėbyje. Ryšulys atrodo didžiulis ir ilgas, putoja plonais nėriniais, spindi glotniais kailiais ir dailiais audeklais; tačiau po visomis tomis grožybėmis slepiasi mažulytis, raudonas, paklaikęs žmogutis, kurio balsas – tik bežodis klyksmas.”

Jerome K. Jerome

“Kaip mes rašėme romaną”

Pildau sau duotus pažadus ir neriu stačia galva į literatūrą. Kaip labai be reikalo buvau apleidusi šį visavertį malonumą, vaje.

Pakomentuok Pirmas!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *