Skip to content

Apie mano ir tavo vaikystę

Šiandien visai netyčia užtiktas 1998m. Tangomanijos laidos įrašas gan stipriai tvojo per sentimentaliąją mano pusę, sužadindamas daugybę prisiminimų iš tų laikų, kai viskas buvo truputėli kitaip. Jei tau 20-25m., ko gero, taip pat pasijustum ir tu. Buvom vaikai, todėl visą pasaulį matydavome ir suprasdavome platesnėmis akimis, o vaizdai ir garsai mūsų švariose pasąmonėse įsikūrė ilgelėsniam laikui.

Aišku, prisiminimai bene visiems mums prasideda tamagošiais, Kelly Family gabalu “Sometimes”, Dino kuprinėmis, kurias, prigrūstas it plytų sunkių knygų tįsdavom į mokyklą ir jauduliu, kurį kėlė vien jau mintis, kad važiuosi nebe Moskvičiumi, o importine mašina.

Telikas mirgėjo Santa Barbarom ir Be Namų Negerai, kurie tapdavo neatsikiriama vakaro pas močiutę dalimi. Kimšom Pagundos ledus (tokie vaisiniai, ant pagaliuko), skaitėm Panelę (o Cosmo, mums atrodė kažkas above all), disketiniais kompiuteriais šaudydavom varnas ir su Super Mario rinkdavom grybus.

Kai truputėli paaugom, visi turėjom Extra kuprines per vieną petį, visi kažkuriuo gyvenimo etapu nešiojomės Nokia 3310, visi skaitėme M. Burgess “Heroiną”, matėm “Kaukę” bei “Bukas ir Bukesnis” bent po dešimtį kartų ir kiekvienas dabar galėtumėme be didesnio pasiruošimo atlikti bent porą yo-yo triukų.

Esu visiškai tikra, kad kiekviena mergaitė buvo įsimylėjusi Alaną ar Marijoną, Bradą ar Leo, o labiau linkę maištauti – Arą, Psichą ar Eminemą. Taip, mes mokėjom visus Skampų dainų žodžius, o Byvis ir Tešlagalvis buvo dar vienas maišto simbolis. Visi klausė Scooter, Vengaboys ir, aišku, Sel. Aš dar klausiaus Prodigy ir The Offspring. Visi be išimties žiūrėjom “Draugus”.

Ir taip galima tęsti be galo. Net ir gan neskoningi tą metą primenantys simboliai gali sužadinti visai šiltus jausmus.

Nenoriu seilėtis ir rypuoti, kad tada viskas buvo geriau. Gerai yra ir dabar, daugeliu aspektų, net geriau, tik yra kitaip. O prisiminti… ak, prisiminti visada gera ir gražu.

Mikutavičius ir visi kiti vis dar telike, gatvėmis vis dar važinėja opel asconos iš laikų, Ingman Vega vis dar tebegamina Karališkus ledus, mergaitės tebeskaito Panelę, Mamontovas, Prodigy, Bjork ir visi kiti vis dar kala į klyną, o Psichas man vis dar gražus.

Beje, tuomet visi nelabai galvojom, kas bus ir kuo būsime ateityje, bet kaži, ar nujautėm, kad net ir pabaigę universitetus būsim tokie pat ar net labiau pasimetę .

Be First to Comment

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *