Skip to content

Apie XXI amžiaus tūsofščikų vertybes arba Smoking Drinking Never Thinking

Trečiadienio vakaras, o aš tik dabar galutinai išsiilsėjau (kad ir dirbdama po 10val. per dieną) po dar vieno nesveiko savaitgalio. Piano Man, Opiumas, Jalta, Propaganda (ir šokiai Verslo Rizikos Rezervui rėkiant “Mirė vaikas teroristas”), Play ir dar daugybė vietų apkeliauta, sudaužtos taurės su šimtais vakarėlių liūtų, džiugesys, šurmulys neišpasakytas, dyskė per visą miestą, party monster reputacija žėri disko rutulių žiburiuos, hooray. Šeštą ryto įžengt į Opiumą ir užsisakyt “keturis kokius pas jus įmanoma bebūtų stipriausius šotus” (būnant dviese) ir sužinot, kad visgi tie stipriausieji, tai sambukos ir vodkės miksas ir paskui juos užgerinėt cuba libre ir bandyt padegt (gal įdomu bus) yra lygis. Aišku, nes tas pats, kas ant baro pasidėt ratą, sutrupint jį su batu ir sušniot visiems žiūrint, bet vis tiek. Joa?

Kai gyvenau Brln, chebra sakė, kad tai – anarchistų miestas. Vis dažniau taip pasijuntu Vilniuje, vis dažniau toks jausmas apima apsidairius aplink pažįstamų kompanijose, žiūrint į tuos, su kuo bendrauju ir ką sutinku.

Nieko mums nereikia, nei vaikų, nei šeimos, nei aktyvaus laisvalaikio (kokionors ten, scubadaivingo, slidinėjimo, vilnos vėlimo ar šunų vedžiojimo), antrų pusių nereikia, tų pačių gyvūnėlių tai irgi, nes numarintumėm, sąžinė kažkur toli, reputacijos išvirkščios, o gėdos jausmas palaidotas už devynių marių. (Ko neatsimenam, tai tikrai nebuvo.)

Keletas nugirstų pasisakymų šia ir kitomis temomis (autoriai įvardyti nebus privatumo sumetimais): “Uoj, jo, su bloga kompanija aš susidėjęs, bettai norėčiau dar su blogesne!”; “Ženysiuos nebent kai permiegosiu su 200 moterų”; “Nesulauksi pensijos, jei tavo tokie sekmadeniai”; “Patinku aš jai, tuoj gal draugaut pasiūlys. Bbd, bėgsiu!”; “Sorry, negaliu kalbėt, jau antradienis, o aš vis dar komoj ir dingęs be žinios!”; “Būkit gražūs – nevalgykit!”; “Jei leistų babkės, labiau pasileidus būčiau”; “Jaučiuos kaip tas bomžas su vienu dredu”; “Noriu didesnio penio ir pasaulio taikos”; “Aš visiškai nebegalvoju apie dienas, ta prasme jų vardus ir skaičius. Absolučiai. Man tokie dalykai nebeegzistuoja. Yra tk rytai ir vakarai.” ir t.t. ir pan. Kada prisėdus būtų galima daug panašių iškapstyt.

Baigdami mokyklą, rodos, atrodėm, elgėmės, bandėm mąstyti ir jaustis žymiai solidžiau nei dabar. Laukėm mokslų pabaigos, laukėm universiteto, laukėm, kada bus geriau. Ko dabar laukiam? Čiuju, savaitgalio laukiam.

Bevaliai bedaliai, parazitai savo šaliai, visas mūsų gyvenimas – kas? Didelis balius. Cheers.

Be First to Comment

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *