Skip to content

Apie meiles ir neapykantas

Žmonės gyvena, linksminasi, daro nesąmones, užauga, susiima, pasimoko iš savo klaidų ir važiuoja toliau.

Kiti žmonės tuo tarpu mano, kad užaugo, pažada susiimti, atrodo, nurimsta, ir staiga išsiveržia it vulkanas, stipriau, nei bet kada anksčiau.

Viskas būtų nieko, jei negyventumėme numylėtoje Marijos žemėje, kur visi tiesą į akis sako tik išgėrę (o pirmadieniais sliūkina nuleidę galvas), džiaugsmingus žmones linkę apšaukti ufonautais, horny, nasty ir kinky yra tik interneto platumose, o visus nusidėjėlius begėdžius, jei tik galėtų, kaip mat nusiųstų į devynis pragarus.

Gal dėl to aš taip ir myliu visus nesveikėlius, visus, prieš kuriuos visuomenės normos, visus frykus, maniakus, skandalistus, visus, kurie prisidirba, kyla, klumpa, ir vėl kapanojasi, bet gink die, niekada neteisia ir nepamokslauja. Gal todėl taip kartais saldu stebėti kokią Mariją Magdelietę, netyčią išsprūdusią iš doros kelio.

Taip, visi mes slystam, visi, bet aš bent jau nepasimetinėju, kad esu kažkas kitas.

Esu su visomis savo nesąmonėmis, visom šyzom, sapnais, baimėm ir džiaugsmu, žinoma. Jei tau tiksiu, tiksiu ir giliausiam dugne, nesmerksi, nenusisuksi, o paimsi už pakarpos ir ištrauksi. Jei nusprendei manęs nepriimti, ir su rožiniais sparnais bei aureole virš galvos tau neįsiteiksiu. Ir nekils tau klausimų, kurioje pusėje esi. Viskas bus aišku.

Be First to Comment

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *