Pirmyn į turinį

Mėnuo: spalio 2011

Apie tai, kas man iš tiesų patinka

Kažkada pasidrabsčiau dislaikais, o štai dabar atėjo laikas susumuoti savo laikus ir paskleisti pozityvo. Jaučiu, kad per pastaruosius metus leisdamai daug laiko viena tarsi išsigryninau ir gan tvirtai galiu pasakyti, prie ko linksta manoji širdis.

Taigi, kas man patinka. Patinka man šitas ruduo, gražesnis už bet kokį kitą bet kur kitur, kur yra tekę būti, matytą. Jau minėjau, bet pasikartosiu, kad žiauriai patinka visi bepročiai, šyzikai, menininkai, išprotėję žmonės, kuriuos oj ne visi supranta. Būna, kad aš jiems nepatinku, bet man jie vis tiek patinka. Patinka senesni laikai bei kokybė. Dar labai patinka rūžava ir mėlyna spalvos, patinka odiniai daiktai, kuprinės (užmušk, neprisijaukinu rankinukų), treningai (ypač Adidas), Diesel, Moschino, Only, Jack Daniels brand’ai. Patinka Camel blue. Žauriai mėgstu raižyt su rolikais. Nesvietiškai patinka Vokietija ir vokiečiai – Modelselektor, Ellen Allien, Jahcoozi ir kiti, dar nesvietiškiau patinka sintetika, o kartu ir sintetinė muzika – techno.

Kas dėl sintetikos, apsiseilėju išvydusi mėlynus, elektrinės, ar rožinės spalvos plaukus. Dar ne vakaras, vis tiek kažkada mane galutinai nuraus ir tokius turėsiu. Kalbant apie muziką, gal nustebsi, bet, kai klausau radijo, visada klausau M-1 Plius. Aš moku bene visų Annie Lennox dainų tekstus. Žiauriai patinka Barauskaitė, Škėma ir Širvys. Iš užsieniečių – A. Kristi, A. K. Doilis bei S. Townsend, aj, dar Beigbederis.

Nepaprastai priot man Henkas Mūdis t.y. Californication bei Parks and Recreation. Iš filmų pasaulio – M. Cera, K. Winslet, C. Ricci, L. Di Caprio, C. Sevigny, A. Goldberg, J. Garofalo, seilės dremba nuo E. McGregoro ir G. Ribisi. Taip pat pakvaišusi esu dėl T. Richardson bei K. Haring. Vėlgi, skambės weird, bet žiauriai patinka gramatika, leksikologija bei pragmatika. Nesviešikai patinka rusų kalba, ir tuo pačiu Kino bei DDT. Kalbant apie maistą – bene viskas, kas žalia – šparagai, špinatai, salierai ir panašūs velniai, dar žuvis, o ypač lašiša. Žiauriai mėgstu datules, bene kasdien ėdu kriaušes. Labai patinka širdelės. Alpstu regėdama gražų piercingą bei tatuiruotes. Patinka nuogumas, bei žmonės, kurie jaučiasi patogiai savo, gal ir ne visai tobuloje esybėje. Labai labai patinka protingi vyrai. Patinka pin-up’as. Kaukės. Ir vairuoti. Gotika dar (ne Onos bažnyčia, o subkultūra). Ir Betmenas!

Atleiskit, mielieji, šiandien aš nesu nuosekli, bet užtat nuoširdi. Matai, nesu aš tokia jau ir bjauri, teigiamų dalykų išvardyti galiu kur kas daugiau nei velnių.

Palikite komentarą

Princesės irgi verkia

And from now on I’ll be good. Pakelkit rankas visi, kas tikite manim.

Neseniai mane pasiekė ir tarsi šaltu vandeniu perliejo nemaloni žinia. Kelinta diena negaliu išmesti jos išgalvos, kelinta diena neatsistebiu tuo, jog, pasirodo, esu jautri mergaitė, kuri sugeba apsibliaut kaip vaikas.

Viskas būtų nuostabu, jei ne tokios žinios. Na ir kas, kad su manimi tiesiogiai visai nesusiję.

Penktadienį einu tatuiruotis kūno. Na o dabar – От работы дохнут кони, ну а я – бессмертный пони.

Apatiškumo levelis laužo visus įmanomus rekordus.

Palikite komentarą

Apie XXI amžiaus tūsofščikų vertybes arba Smoking Drinking Never Thinking

Trečiadienio vakaras, o aš tik dabar galutinai išsiilsėjau (kad ir dirbdama po 10val. per dieną) po dar vieno nesveiko savaitgalio. Piano Man, Opiumas, Jalta, Propaganda (ir šokiai Verslo Rizikos Rezervui rėkiant “Mirė vaikas teroristas”), Play ir dar daugybė vietų apkeliauta, sudaužtos taurės su šimtais vakarėlių liūtų, džiugesys, šurmulys neišpasakytas, dyskė per visą miestą, party monster reputacija žėri disko rutulių žiburiuos, hooray. Šeštą ryto įžengt į Opiumą ir užsisakyt “keturis kokius pas jus įmanoma bebūtų stipriausius šotus” (būnant dviese) ir sužinot, kad visgi tie stipriausieji, tai sambukos ir vodkės miksas ir paskui juos užgerinėt cuba libre ir bandyt padegt (gal įdomu bus) yra lygis. Aišku, nes tas pats, kas ant baro pasidėt ratą, sutrupint jį su batu ir sušniot visiems žiūrint, bet vis tiek. Joa?

Kai gyvenau Brln, chebra sakė, kad tai – anarchistų miestas. Vis dažniau taip pasijuntu Vilniuje, vis dažniau toks jausmas apima apsidairius aplink pažįstamų kompanijose, žiūrint į tuos, su kuo bendrauju ir ką sutinku.

Nieko mums nereikia, nei vaikų, nei šeimos, nei aktyvaus laisvalaikio (kokionors ten, scubadaivingo, slidinėjimo, vilnos vėlimo ar šunų vedžiojimo), antrų pusių nereikia, tų pačių gyvūnėlių tai irgi, nes numarintumėm, sąžinė kažkur toli, reputacijos išvirkščios, o gėdos jausmas palaidotas už devynių marių. (Ko neatsimenam, tai tikrai nebuvo.)

Keletas nugirstų pasisakymų šia ir kitomis temomis (autoriai įvardyti nebus privatumo sumetimais): “Uoj, jo, su bloga kompanija aš susidėjęs, bettai norėčiau dar su blogesne!”; “Ženysiuos nebent kai permiegosiu su 200 moterų”; “Nesulauksi pensijos, jei tavo tokie sekmadeniai”; “Patinku aš jai, tuoj gal draugaut pasiūlys. Bbd, bėgsiu!”; “Sorry, negaliu kalbėt, jau antradienis, o aš vis dar komoj ir dingęs be žinios!”; “Būkit gražūs – nevalgykit!”; “Jei leistų babkės, labiau pasileidus būčiau”; “Jaučiuos kaip tas bomžas su vienu dredu”; “Noriu didesnio penio ir pasaulio taikos”; “Aš visiškai nebegalvoju apie dienas, ta prasme jų vardus ir skaičius. Absolučiai. Man tokie dalykai nebeegzistuoja. Yra tk rytai ir vakarai.” ir t.t. ir pan. Kada prisėdus būtų galima daug panašių iškapstyt.

Baigdami mokyklą, rodos, atrodėm, elgėmės, bandėm mąstyti ir jaustis žymiai solidžiau nei dabar. Laukėm mokslų pabaigos, laukėm universiteto, laukėm, kada bus geriau. Ko dabar laukiam? Čiuju, savaitgalio laukiam.

Bevaliai bedaliai, parazitai savo šaliai, visas mūsų gyvenimas – kas? Didelis balius. Cheers.

Palikite komentarą