Skip to content

Mėnuo: rugsėjo 2011

(Miegančioji) princesė

Atsimeni, kaip Eli Makbyl matydavo šokantį kūdikį ar kitus vaizdelius, kurių, iš tiesų, nebūdavo? Aš netikėjau, netikėjau, kad taip įmanoma, bet. Na, kūdikiai nešoka, bet. Bet atrodo, kad linkstu į būsena delusional. Būna, pabundu iš miego ir esu tikra, kad pramigau visus reikalus, nubėgu prie laikrodžio ir paaiškėja, kad išmiegojusi esu vos valandą. Būna, esu tikra dėl dalykų, kurių nėra. Būna, kad nebesusigaudau, kur sapnai, o kur realybė. Dažnai būna, kad sapnuoju, jog esu princesė. Auč. Šiaip įdomu, neneigsiu. Čia gal nuo darbo? Ar nuo vienatvės? Ar darbo/vienatvės/darbo?

Įdomus niuansas – Laimos (kas ji, beje?) sapnininke žodis ‘Lesbietė’ yra, o ‘Princesė’ – ne.

Šiandien sudariau deal‘ą, kad labai stipriai pasistengsiu siekdama pagerinti savo gyvenimą (konkrečiau kol kas nepasakosiu). O tu žinai, kad savo pažadus aš išpildau.

Leave a Comment

Gyvenimas veža vol.3

Ir dar vienas iš tų kelių šimtų savaitgalių, kurių nepavyko išvengti. Mes šėlom repo konce, gėrėm juodą vodkę, penktą ryto užsiėminėjom pyrsingu, o vakarą (jau kitą) pasitikom išsiviepę ant kalno stebėdami nežmoniško grožio rudenį, tą rudenį, dėl kurio gražumo bekrykštaudama baigiu išūžt visiems galvas.

Dideles laimes man neša kažkas glėbiais, o jei ir sugalvoju skųstis, tai tik iš paikumo.

O dabar – tiesiu taikiniu į tobulą gyvenimą. And see no evil, hear no evil, speak no evil. Būk žmogumi, kurį norėtus stebėti iš šono ir mirt iš pavydo.

Viskas aišku?

Leave a Comment

Trupinėliai

Vakar per teliką sakė, kad Vilniuje įvykdoma triskart daugiau tyčinių nužudymų nei Berlyne. Motyvuoja, ką.

However. Dirbu dirbu dirbu ir džiūgauju, kad priot man tas darbas baisiai. Net neišeina pasiskųst, kad vaaa, vėl į darbą. Malonu labai jausti, kad einu savu keliu.

Trečiadienį buvo juokinga, kai pavadavau sergančią kolegę ir vedžiau pamoką vaikams. (Šiaip vaikų nemokau ir visai nenorėčiau mokyti.)

Du gaideliai du gaideliai samagoną gėrė

Dvi vištelės dvi vištelės pro balkoną vėmė.”;

“Mokytoja, o jūs nebuvote tėvėtrys sezono pristatyme, aš jus mačiau!”, – štai tokie tad išminties perlai iš jų.

Ir pagaliau pradeda nebegąsdint vienatvė, vis lengviau grįžtu į Berlyno režimą ir vis geriau jaučiuosi viena.

Nuostabi penktadienio popietė, kai niekur nereikia, kai galiu ramiai sau mėgautis iškovotu poilsiu. Ką tik pažiūrėjau W. Allen’o “Anything Else”. Nagi puikus mūvis, man labai patinka tas toks iš jo filmų sklindantis kasdienybės absurdo iliustravimas ir greta sekantis tiesos komentavimas. Noriu į tą naujausią jau. Dar noriu į Eltono Johno koncertą. Čia jau Stadija, ar kaip?

O feisbuko bepročiai visai suįžūlėjo – jau fotkina ir postina nebe prašmatnų savo ar kitų gamintą maistą, o take-away užkandinių trupinius. Shame on you.

Leave a Comment