Skip to content

Beveik Pasaulio Princesė arba Gyvenimas Veža

Nerašau, ak kaip stipriai aš nerašau pastaruoju metu. Ir vėl gi – gyvenu. Kur sustojom? Universiteto baigimas, ak. Atrodo, prieš tūkstantį metų. Ir šią akimirką niekas neatrodo baisiau už perspektyvą mokytis toliau. Bet vis tiek kažkas spiria, juk reikia.

However. Grįžkim prie gyvenimo. Gyvenu. Nesibaigiantys naktinėjimai, šėliojimai, pokalbiai, dūmojimai ir… Ir. Sakiau, kad švęsiu bent porą mėnesių. Švenčiu. Tą gyvenimą.

Vasara suka galvą ir nesustabdomu greičiu supa mane per dienas. Darbas ir tas atrodo palaimingas. Šalia mylimieji, taip gera ir šviesu.

Savaitgalį prieš dvi savaites nėriau į miškus, sulaukinėjau iki sau neįsivaizduojamo lygio – pasakiau visiems, kad leisiu sau daryti, ką noriu, ir leidau. Ne visi suprato. Velniop tuos nesupratėlius.

O štai praeitą – supomės. Kaip grįžus išsireiškiau, I lost my dignity, honour and identity. Bet netruko nei savaitės ir viskas sugrįžo. Su kaupu. Nes tik žmonės, gebantys leisti man būti beprotei ir nesmerkiantys už neprognozuojamus sąmonės aptemimus, man turi rūpėti. Ir rūpi.

Gyvenimas – rojus, nes šalia mylimieji, gyvenimas rojus, nes mes jauni, gražūs ir prieš nieką neturime atsiskaitinėti. Žinai, aš sakau, kada, jeigu ne dabar? Kada? Tik dabar. Ačiū mano Viešpačiui už mano svajonių gyvenimą. Vėl ir vėl.

Vasara, tęskis, nepabėkit mano šviesieji sapnai.

One Comment

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *