Skip to content

Dirgli

Viskas, sesija pagaliau baigta, vidurkis – 8.5, pusės štukės į orą paleisti nereikės, beliko išlaikyti final exam ir bus VISKAS. Liko vos dvi savaitės.

O tuo tarpu aš vaikštau išsunktom smegenim, apatiška visam pasauliui ir ne visai džiugi. Visa esybe jaučiu, kad turbūt atėjo laikas, kai jau reikėtų žymiai daugiau laiko praleisti su savimi, o ne blaškantis tarp milijono veidų ir balsų. Būna, sėdžiu su žmonėmis ir jaučiuosi neturinti jėgų kalbėti, o juo labiau gilintis į kažkieno problemas. Dabar tenoriu dirbti dirbti dirbti, kai nedirbu – viena važinėtis riedučiais antakalnio užkampiais, skaityti, rašyti, girdėti, matyti. O taip, visgi noriu būti ir su naujais žmonėmis, kurie spinduliuoja ramuma, bet man koktu nuo bukumo, su kuriuo turiu susidurt akis į akį kiekviename žingsnyje. Koktu nuo kiekvieno idioto, kuris nesupranta, kas yra atsakomybė, koktu nuo tų, kurie be perstojo šneka, bet nesugeba pajudinti šiknos, koktu nuo nemandagių ir nekultūringų bepročių.

Šeštadienį iš naktinių klejonių grįžau pėstute paryčiais, besiklausydama Foje. Sekmadienio rytą pasitikau Plėjuj, bestrikinėdama ir rėkdama, kad meilės nebus per daug. Nuo keturiolikos metų kiekvienas pavasaris pažymėtas šia muzika. Veskitės mane į A. M. koncertą kasnors.

One Comment

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *