Skip to content

Mėnuo: balandžio 2011

Kai nieko neturi

Nematyti, negirdėti, nejausti. Nieko nenorėti, dėl nieko per daug nesistengti, varyti tiek, kiek reikia ir ne daugiau. Kalbėti, kai klausia, eiti, kai kviečia, padėti, kai prašo. Nieko nesitikėti, nieko nesureikšminti, nieko per daug nemylėti. O geriau nemylėti iš viso. Kuklumas – dorybė? Ne, tai ne kuklumas. Tai apatija, kai nusivili, kai visas entuziazmas subliūkšta ir lieki stovėt vienas sau. Vienas, kaip visada. Ne, tai ne kažkokie nauji pojūčiai ar išgyvenimai. Gyvenu gi tuo jau seniai, tik vėl ir vėl privalau sau priminti, kad nepasileisčiau ir nesileisčiau užliūliuojama kvailų iliuzijų. Visi būriais, o mes – po vieną. Taip ir liksim. Net nepastebėjau, kaip nustojau gėdytis savo egoistiškumo, savo keistenybių ir ydų, kaip įsikūriau uždaram apytuščiam mieste savo galvoje.

Kai nieko neturi, tai ir nereikia nieko.

Ir vėl, čia visai ne liūdnas postas, tiesiog taip jau yra 🙂

Leave a Comment

Pabusti iš letargo miego

Viskas. Gana sirgt, liūdėt, stresuot, kompleksuot ir panikuot. Oficicialiai skelbiu pavasarį. Daugiau jokių treningasų, jokios tinginystės, bevalystės (bevališkumo?) ir apatijos. Išsiritu iš savo kiauto ir pradedu šviesesnį etapą. Šiandien skaitinėjau Nick Hornby, the truth will set you free, taip? Tai the truth is, kad aš tikrai nenoriu būti ta susisukusia viskuo nepatenkinta, nelaiminga mergaite. Go on, say what you want. Whatever it is, say it to yourself. Ko noriu, aš žinau, gal garsiai ir nesakysiu, bet išdrįstu ištarti sau. Pasveriu visus už ir prieš, suvokiu situaciją blaiviai ir metu paikas mintis iš galvos. Sveikas pragmatizmas ir jokių sentimentų. Dar kartą. Važiuojam.

2 Comments