Pirmyn į turinį

Mėnuo: 2011 kovo

Aš grįžtu namo

Viskas. Praktika baigta. Pagaliau. Ko jau ko, bet vaikų savo akiratyje pageidaučiau nematyti kaip įmanoma ilgiau.

Next step – kelionė į Manheimą, iš ten – į Frankfurt Hahn ir tada skrydis į prakeiktąjį Kauną. Šeštadienio vakaras Panevėžy, sekmadienį – Vilnius. Nauji namai, nauji kambariokai, naujos sąlygos. Laimei.

Pirmą kartą daiktai telpa į lagaminą – keistai malonus jausmas. Turiu krūvas lapų, kurie teoriškai naudingi, bet praktiškai aš jų niekada neatsiversiu, tad dar svarstau, kur jie keliaus – į lagaminą ar į popieriaus atliekų skyrių.

Truputį, o gal net ne truputį baisu pagalvoti, kiek nesibaigiančių darbų laukia grįžus. Kaip mano buvusi mokytoja kirpykloje kažkada sakė – ilga kelionė per kopas su aukštakulniais. However, dar ne tiek atkentėjau, sukaupsiu visas jėgas ir varysiu iš paskutiniųjų.

See you in Lithuania.

Palikite komentarą

Apie Marijoną Mikutavičių

Šiąnakt sapnavau, kad Marijonas Mikutavičius yra žiauriai gražus, žiauriai jaunas ir žiauriai patrauklus ir žiauriai gerai sutariam gerdami vyną kažkokiam balkone. Ypač keista, nes jau kokį 12m. jis: a) nėra nei gražus, nei patrauklus, nei jaunas; b) nu gerai, man taip atrodo, gal kam ir gražus. Nu ir šiaip. Aš visada mylėjau Psichą, o ne Marijoną.

Gražus buvo nebent tada.

O Psichas gražus visada.

Palikite komentarą

Namai/Shortbus

Radau namus! Net lengviau negu būčiau galėjus tikėtis. Labai fainos sąlygos, o svarbiausia, turėsiu Savo Kambarį. Dabar noris greičiau baigt viską, ką turiu čia nuveikt ir šaut į Vilnių. Nesulaukiu jokio palaikymo iš to, iš ko jo labiausiai tikėjaus, bet ir viena aš jau kaip nors. Nes juk turbūt ir kvaila kažko tikėtis, trumpam užsnūdau saldžiam sapne, kur žmonės rūpinasi vieni kitais.

Beje, pažiūrėk šitą filmą. Somehow man čia Berlynu kvepia, flashback‘ina gan rimtai.

http://karleywhatever.squarespace.com/imported-20101006052005/2011/3/11/dating-101-20-secrets-that-are-not-really-secrets-about-dati.html

Palikite komentarą

Minčių pliūpsniai/namų paieškos part III

Viena nemėgstamiausių veiklų mano gyvenime – būsto paieškos. O kai to būsto ieškotis tenka jau trečią kartą per dešimt mėnesių, pasijunti kaip žmogus be vietos po saule. Nors ką jau čia, juk taip ir yra. Mano pasaulis jau veik metus lagamine, mano namai – ten, kur atsirandu, mano mintys – pasklidę po visur per nesibaigiančius pokalbius su visais ir visaip, mano norai, svajonės – vieną dieną Kopenhagoj, kitą – Zimbavėj.

Kad ir kiek keiksnojuos, visgi, skųstis man nederėtų. Jaučiuos taip, tarsi grįžau į paauglystę, tik su daugiau supratimo, atsargumo ir nuovokos. Geriu gyvenimą, darau viską, kad tik paskui nereikėtų suktis atgal ir keiktis, jog prasnaudžiau jaunystę. Kad ir kaip šabloniškai tai nuskambėtų.

Tyliai meldžiuosi, kad nieks nedrįstų išblaškyti mano naujagimių minčių, mano polėkio ir optimizmo.

Už daugybę teigiamos energijos turiu būti dėkinga visai netikėtai pasisukusioms aplinkybėms. Džiūgauju ir bandau iš savęs išspirt benamį ilgesį. Nes juk neverta, ar ne?

Palikite komentarą