Pirmyn į turinį

Mėnuo: 2011 vasario

Laimės

Na, visų pirma, dar nepasakojau savo paskutiniųjų dienų Berlyne įspūdžių. Buvo visko. Daugybė žmonių, vietų, be proto daug vyno, bemiegių naktų, tūkstantis apsilankymų prie Berlyno sienos ir Branderburgo vartų, galybė gardžiausių turkiškų vakarienių, daug, bet neužtektinai gitaros skambesio, pokalbių iki pirmų saulės spindulių ir nesibaigiančių klejonių.

Daug juokiaus, krykštavau, šokau, mažai miegojau, daug murkiau, truputį įsimylėjau, truputį išsigandau, spėjau sutvarkyti visus reikalus, nors ir truputį pasileidau, labai atsipalaidavau. Pirmą kartą gyvenime aš nebijau.

Dabar antrą savaitę leidžiu mažame kaimelyje, vis prisimenu ir vis pagalvoju, kokia visgi laiminga esu. Ir visada spjaunu tris kartus per petį, bijodama nuvyt tas laimes šalin. Bet niekada nepamirštu išsiviept ligi ausų.

Kiekvienas bebundančios saulės liežuvio kyštelėjimas pro langą apsuką galvą ir mintyse jau rezgu nesibaigiančių kelionių planus, kuriu svajones ir žinau, kad po gan šviesios šiltos žiemos laukia dar šviesesnė ir dar laimingesnė vasara.

Over and over again pora nuostabiausių pavasario muzikų.

Esu tokia rami ir patenkinta, kokia būti niekada net svajoti nedrįsau.

2 Komentarai

Dar viena odė šmutkėms

O tiesa, kažkada kalbėjau apie brendus ir dėsčiau, kaip aš myliu starbuksą. Tai čia buvo ėdesys/gėresys, o dar yra pora medžiaginių brendų, kuriems atsispirti man labai sunku. Kai pamatau kokį geresnį jų produktą, literally pradedu krykštaut ir seilėtis, o širdis – permušinėt. Ponios ir ponai, mano šmutikinės meilės viršus – Only ir Adidas. Kodėl? O todėl, kad nesvietiškai myliu treningasus, oldskūlinius spalvų derinius, juodą, pilką ir mėlyną spalvas, odą, denimą ir apie save rėkiantį patogumą. Todėl, kad, skirtingai, nei diesel ar miss sixty, dėl kurių irgi truputi galva sukas, šiuos dvejus dar šiek tiek įkandu, o kokybe jie visai neatsilieka nuo kątik paminėtųjų. Tai va, jei nori mane nupirkti, tipsas tau.

Palikite komentarą

Tyla – visų pavasarių motina

Kai gyveni tarp daugybės žmonių, milijonai minčių mintelių sukas galvoj ir dėliojas į sakinius, virsta veiksmais ir tampa materija. Juokies, klykauji, šoki, gyveni. Kai esi vienas toli toli nuo viso pasaulio, o aplink esančių pasaulio suvokimas skirias nuo tavojo daugybe aspektų, būna, pagauni save norintį pasidalint tuo, ką mąstai, bet negali, nes suprastas nebūsi, arba būsi suprastas ne taip ir idėjos potencialas žlugs vos užgimęs. Taip ir vaikštai prigęsintas, sunerimęs ir gaili savųjų tyliųjų minčių, kurių niekam nebus lemta išgirsti.

Nebijok tylumos. Žiūrėk
kaip žemė žiemą žiemoja:
tyli ir kantri.
Užpustytoj paežerėj,
po ledu ir po gruodu,
miega šaknys, sapnuodamos
atodrėkį.
Saulės laukia sula.

Nebijok tylėti. Tyla –
visų pavasarių motina.
Apglėbk ir priglausk
išnešiotiną
žodį.
Ir lauk.

Leisk žodžiams augt.
Tegul sotina
ir juos, kaip medį ir želmenį,
neišmatuojami gelmenys…
Leisk žodžiui nokti.
Tylėk –
ir lauk.


(Henrikas Nagys)

Jei kada teko girdėti šiuos žodžius įdainuotus, esi laimės vaikis. Kaip aš.

Anton Semenov – The Silence

1 Komentaras