„Kai neturi šeimos įsipareigojimų, gali gyventi absoliučiai laisvai, nereikia niekam meluoti, kankintis dėl nesutarimų šeimoje, nes jų nėra, neturi kamuotis dėl sąžinės konfliktų su savimi, nes kažką apgavai ne ten permiegojęs ir panašiai. Tačiau tu esi sušiktai vienas. Tu keliesi ir guliesi vienas, kai tau suknistai liūdna ar apima depresija – esi vienas. Būna vakarų, kai tampa gūdu ir norisi su kažkuo būti, bet supranti, kad taip susidėliojai gyvenimą, jog tai neįmanoma. Tada skaitai gerą knygą arba rūkai ir slankioji po gatves. Beje, kai sergi, tu irgi esi vienas.”
Neklausk, mielas dienorašti, iš kur, nepatikėtum. Che. Bet čia tokie žodžiai, kuriuos pliusminus galėčiau pasakyt ir aš. Būna, tūsas nepaleidžia, o šįkart nepaleidžia bliuzas.
visai netycia zinau, is kur sitie zodziai 🙂
man irgi jie pasirode artimi, uzkliuvo akis, nuosirdus tokie, bet taip ir neissirasiau, mazdaug, radai is kur isminties semtis 🙂
Pasirodo, kartais skaitom tą patį 🙂 …
Tai man pačiai šiaip ir nejauku prieš save buvo – taip visai neliteratūriškai pavariau 😀 Bet gi teisingi, o autorius man visai priot. Aš tą leidinį skaitau labai labai, visi ant manęs už tai važiuoja, nu bet aj. 🙂