Skip to content

Mėnuo: sausio 2011

Šventadienio mintys arba kaip niekad atvirai

Tęsiant netikėtų citatų ciklą, vėl dedu šį tą. Ir vėl sakau, jog nepatikėtum (pati netikiu) iš kur ir kieno tie žodžiai. Laikui bėgant paprastėju, ar kaip čia?

“Mes nebesugebame išlaikyti pagarbos vieni kitiems. Visose srityse… Vien piktinamės, įžeidinėjame, apkalbame. Juk niekada nesakome: oi, kokia graži pora, jie gyvens ilgai ir laimingai. Kur tau!”

“Klaiku, kad vyrai nebenori prisiimti atsakomybės. Pasikalbu su draugėmis, jos sako: neduok Dieve, kad vyras kaip nors suprastų, jog aš norėčiau ilgalaikių santykių, norėčiau kurti šeimą, draugauti, kad būtume atsakingi vienas už kitą. Jis juk pabėgs tai išgirdęs. Ir taip – diena dienon, niekada nežinai, planuoti kartu Kalėdas ar ne? Moterys nebenori gimdyti vaikų. O kodėl jos turi norėti? Juk nežinia, ar vyras bus šalia, kai gims vaikelis. Kai vyrai nustojo prisiimti atsakomybę, moterys tapo valdingos, nes joms reikia apsiginti, išgyventi. Vyrai visai ir nenori grįžti pas tas valdingas moteris, nes jos yra užknisančios.”

Taigi, pati kaipsyk bandau mokytis nustoti spjaudytis žaibais bevarydama ant visko, kas mane supa, burnotis, keikti ir kritikuot viską. (O tu žinai, kokia baisiai talentinga šitoj srity esu). Sekas gal ir ne visai gerai, bet jaučiu, kaip galvoje pradeda bręsti tam tikras vidinis suvokimas, apie tai, koks svarbus solidarumas saviems, kaip svarbu puoselėt, girti, skatinti ir vertinti žmones, ir, svarbiausia, mokytis tai daryti nuoširdžiai, nes, kitu atveju, sumeluotas malonumas gali kaip tik būti žalingas. Ir žinai, tas mokymasis oj koks nelengvas procesas, tik vaisiai čia itin gardūs, tai įkvepia. Nujaučiu, jog net ir mano draugai, pažįstantys mane seniau, stebisi, jog tam tikrais aspektais virstu i gerąją pusę. Didžiausias pavojus – tai, jog gali perdegti, sulaukęs pasipriešinimo, nesupratimo ir šaltumo (o taip tikrai nutinka), didžiausia laimė – jog matai, kad mokais ne vien tu, nes ir kai kurie aplinkiniai auga ir bręsta, mokos lavint savo pozityvą taip pat.

Antrieji žodžiai velniskai skaudžiai taikliai drebia tiesą į veidą. Ir ne tik vyrai, visi žmonės ne tik, kad nenori, bet jau ir nemoka prisiimti atsakomybės už savo veiksmus. Ir šito mokaus labai per šį pusmetį. Bandau gyventi taip, kad nebūtų baisu atsakyti už ištartus žodžius, duotus pažadus, už savo žingsnius. Štai čia tenka mokytis ir toliaregiškumo, nes, prieš atlikdamas veiksmą, turi bent minimaliai numatyti ir atoveiksmį. Laimei, jau kelissyk įsitikinau, kad, kai priverti save eiti atvira dūšia ir, tarkim, pripažinti savo klaidą, ar pažvelgti sunkumams tiesiai į akis, paskui jauti stebinančiai pakylėjantį palengvejimą. Kai suvoki, jog visą gyvenimą nuo savo neteisingų žingsnių nesislėpsi ir nebėgsti, taip pat aplanko šioks toks atokvėpis. Matai, šimtą kartų tyliai užparinęs save del kažkokios klaidos, vis dar nešiesi daug purvo su savimi, o štai ėmęsis veiksmų ar bent jau žodinių ėjimų, palengva skinsies kelią į kaltės išpirkimą, galiausiai atsikratydamas visų sąžinės priekaištų ir tada jau gal net ir miegoti galėsi ramiau.

Kartu su šios savybės brandinimu bandau vyt ir baimę priimti save tokią, kokia esu. Su visu kvailumu, trapumu, paronojom ir šyzom. Ir su tom pačiom klaidom. Kuo čia tinka pacituoti žodžiai? Supranti, kai nedrįsti savęs mėgti su visais minusėliais, pradedi kurti save su kauke ir ta kaukė dažnai ir pasižymi ne pačiom šviesiausiom ar tyriausiom savybėm. Susisuki į kiautą ir bijais pasaulio, nes tau neramu, jog kažkas gali imti ir sugriauti viską, kuo tiki, tai, kas tau šventa. Begyvenant tame kiaute ilgainiui ir išvystai tą gynybos mechanizmą, kurio, kitomis aplinkybėmis, tau net neprireiktų.

Vaje, kokia baisi bėda tai, jog visą gyvenimą buvome mokomi slėpti, kaip jaučiamės, malšinti emocijas, prisiimti kitų primestus jausmus. Patinka berniukas – sėdi ir tyli, grįžti namo ir verki vakarais į pagalvę, nori didesnio gabalo torto, nesakai, nes juk nedrąsu, negražu, tai ir lieki alkana, kažkas pasako, kad vaje, kokia maža esi, pradedi pergyventi ir pergalvojinėt, tai gal ir tiesa, užuot atkirtus, jog myli save su visom ekstraordinariom detalėm ir pasiuntus visus po velnių.


Kažkam išreiškęs simpatiją ne sykį būni nesuprastas, todėl kitais kartais verčiau patyli; pasakęs savo nuomonę sulauki skaudaus atkirčio, todėl vėliau tą nuomonę ir pasilaikai sau ir taip pamažu kiši save į tą prakeiktą kiautą, kur, tiesą pasakius, gali ir nuvyst su visam. Paskaičius tai, ką rašau, gali susidaryt klaidingą nuomonę, jog esu depresuotas ir kompleksuotas žmogus, bet, vaje, toli gražu. Todėl tai, jog randu tokius jausmus savo esybės pakraščiuos, verčia tik spėlioti, kiek jų gali slėptis pas silpnesnius.

Mokaus dar ir dar ir dar kartą nebekreipti dėmesio i tai, ką galvoja kiti. Bet, na gi būkim sąžiningi, jei tie kiti negalvotų, daug visko nedarytumėm iš viso – nei veidus kasryt tepliotumėmės, nei feisbuke statusus taip aktyviai updeitintumemės, nei džinsus lopytumėmės.

Tad labai svarbu susirasti sau terpę, sudarytą iš tokių žmonių, kurie netrukdo, o kaip tik padeda bręsti, augti ir vystytis. Šiek tiek gaila, bet gal ir įdomu tai, jog dar daug dirbti teks su savimi, ugdant aptartas savybes, nes vis dar nešiojuos apsčiai negatyvo ir baimės.
Pradžiai, viešas sąžiningas prisipažinimas – man rūpi, ką galvoja kiti. Man svarbu, ką žmonės pasakys. Aš negaliu gyventi be dėmesio. dėl to kartais ir alpėju kaip ta gėlelė be vandens.

Leave a Comment

Mergaitė pasimetėlė

Tiesa, labai gražus ir beveik estetiškas laikas Jaar’e pristabdė šiek tiek ir mano jau įsibėgėt spėjusį skeptiškumą. Bet visgi keista, kad dailiai ir meiliai regiu daugiau Lietuvoj, kur gi daug daugiau blogybių lyg ir turėtų būt nei čia! Galbūt tėvynės kasdienės sąlygos tiesiog įsišakniję manyje, o štai svetimos šalies navarotai – erzina.

Ir visgi, turbūt, patarlė tiesą sako – lauke vienas – ne karys, tad nuo trečiadienio prasidės atvirų durų dienos (suprask, mano durų), ir miesto eksplorinimas su savais. Vienas savas jau čia gyvenęs, tad tikiuosi, jog malonių siurprizų netrūks. O atvirų durų dienomis vadinu dėl to, kad per dvylika dienų sulauksiu 8 svečių. Nei daug nei mažai, juk senais laikais tiek apsilankydavo per vakarą, tik skirtumas tas, jog šie vizitai bus šiek tiek ilgesni nei viena tūso naktis, o ir asmeninių atsakomybių (universitetas, darbeliai ir visa kita) koncentracija vasarį susikaups nemenka. Visgi, gaila labai, kad teko pasakyti sorry, bet ne, dar penkiems žmonėms, kurie taip pat buvo sumąstę mane aplankyti. Niekaip nesuprantu, kaip visi taip talentingai sugebėjo pasirinkti tą patį laiką, kai tuo tarpu spalį ir lapkritį kukavau čia sau viena (su 1 išimtimi). Nors ne, suprantu aš viską, taip jau gaunas, kai atidėliojama ikipaskutinio, o dar ir ekstremaliai žemos bilietų kainos daro savo.

Šiąnakt aš vėl namie (rašyta penktadienį) (trečias savaitgalis iš eilės! asmeninis rekordas nuo 2006-ųjų, minia žiopčioja iš nuostabos, yeah). Skaitinėju literatūrą ir naršau internetą, bandydama bent kažką suprasti apie magistro studijas. Nes, jei pavyks šiemet užbaigti bakalaurą, gal visai protinga būtų neapsileisti ir varyti toliau. Bet čia atsiremiu į baisiai aukštą ir plačią sieną, ant kurios surašyta krūva klausimų – nei ką, nei kur studijuoti norėčiau, nesu tikra, sunkiausia atsakyti į klausimą, ar noriu negyventi Lietuvoje? Jei reiketų atsakyti dabar, sakyčiau, taip, taip taip, aš noriu būti Lietuvoje, mat spygauju viduj iš ilgesio ir purtausi, kaip atsibodo svetimumo jausmas. Bet juk pažįstu save ir, kaip žinia, man, kaip ir kiekvienam, gerai ten, kur jo nėra. Kai jau grįšiu, matyt, keiksiu save už neišnaudotas galimybes ir veršiuos kažkur kitur.

Labiausiai dabar norėčiau pastovumo, bet, patikėk, labiau už viską to pastovumo ir bijau. Na žinai, kai viskas stabilu, baisu, jog niekas niekada niekaip nesikeis, nes nuotykiai ir intrigos būna tik filmuos, o ne žmogaus gyvenime. O dabar, sėdint kažkur, jaučiantis kažkaip, nežinant, kas bus toliau, to aiškumo norėtus labai. (blogas tas mano blaškymasis šiuo metu tuo, jog asmeninis/socialinis gyvenimas, kad ir kaip būtų netikėta, snaudžia kaip niekad – aną pavasarį juk gyvenau Californication lygio mūvyje su visokiais pagerinimais).

Leave a Comment

Ieškau vyro kompiuteristo + Emocijų banga, užplūdusi po Nicolas Jaar pasirodymo

Taigi taigi, per akimirką viskas, ką turėjau kompe, ėmė ir prapuolė (o kartu ir galimybė kurį laiką normaliai juo naudotis). Labiausiai bus gaila, jei nepavyks atkurti 20 000 nuotraukų, kurių, aišku, būdama ultraišmintinga, daugumos nesaugojau kažkur kitur. Šitas mažas išbandymas parodė, kokia gėdingai priklausoma esu aš nuo kompiuterio ir kaip visiškai nieko šia tema neišmanau. Laimei, kambariokas gelbėja mane, nes, kitu atveju, turbūt verkčiau kampe sau. (Dėl laikinųjų nelaimių ir rašyti tenka velniai žino, kokiu fontu, net gėda). Dabar kybau live OS, laukiu, kol į duris pasibels pasiuntinukas su nauju kietuoju disku ir dievagojuos, jog nuo šiol kompą ir svarbius duomenis saugosiu dar labiau nei prieš tai.

Kita tema – trečiadienį man nusišypsojo neišpasakyta laimė, džiaugsmas ir sunkiai žodžiais apibūdinama sėkmė – visai netyčia atsiradau Nicolas Jaar live pasirodyme. Jam vos dvidešimt, jis atrodo tarsi eilinis berniukėlis, kokių kasdien sutinki šimtus, bet, kiek mano miglota kompetencija leidžia spręsti, jis – genijus. Per tris valandas (nors buvo žadėta viena) ir verkiau ir krykštavau – muzika neįtikėtinai sugebėjo išprovokuoti keisčiausias emocijas. Žiūrėjau į tą vaikį ir spėliojau, kas, po šimts, turėtų dėtis jo galvoje, kad paskatintų tokios magiškos muzikos gimimą? Kadangi Nicolas čia tikrai populiarus, Watergate klubas tiesiog lūžo nuo žmonių minios, o aš turėjau gerai pasistengti, kad išlikčiau sąlyginai patogioje pozicijoje (visai netoli pulto, bet basom pėdom įsirėmus į odinį foteliuko apmušalą). However, atrodo, kad po tokio muzikinio orgazmo miegojau geriau, išausęs rytas atrodė šviesesnis, o mintys – skaidresnės.

O štai dabar, rodos, pasinėriau į dar keistesnį savo minčių pasaulį ir jau velniai žino, ką atneš tolimesnė įvykių eiga. Gerai tai, jog pradedu suvokti, ko noriu. Gaila, tačiau kaži tik, ar tie norai bus taip lengvai įgyvendinami. Laikom kumščius, programuojamės visa esybe teigiamiems virsmams.

Foto autorius – Tomas Urbelionis

2 Comments