Pirmyn į turinį

Prisiminimai

'Negaila
Man aukso.
Negaila sidabro.
Tik tų
Praūžtųjų dienų..‘

P. Širvys

Reklama:

Tada mes ėjom iš proto. Nežinau, ar vienodai stipriai, nežinau, ar kiekvienas taip giliai ir kvailai, nežinau. Mes šokom, mes verkėm, mes juokėmės, pykdavomės, mušdavomės, klykdavom, susitaikydavom, gerdavom vyną, rūkydavom ir skaitydavom poeziją vienas kitam naktimis. Mes gyvenom minioj, bet buvom du individai, kurie negalėjo atskirai. Kai aš pradingdavau, mano draugai skambindavo jam, jo draugai – man, nes žinojo, kad tik taip mus suras. Vienas apie kitą žinojom viską. Mes tobulėjom kartu, mes taisydavom vienas kito klaidas, redaguodavom kits kito žingsnius, gyvenom vienas kito gyvenimus. Mes jautėmės pasaulio karaliais, tokie subrendę, savarankiški ir dideli, nors buvom tik du kvaili septyniolikmečiai, darantys absurdiškiausius dalykus ir negalvojantys apie pasėkmes. Tiesą sakant, niekada taip ir nesužinosiu, kiek tikra visa tai buvom. Sako, visada vienas myli stipriau ir žinau, kad tas vienas tuomet buvau aš. Nežinau. Dabar jau net tikrai nesvarbu. Svarbu, kad tuomet aš gėriau gyvenimą, aš žinojau, jau tada sau kartojau, kad pasiilgsiu to, kas vyko, tik nežinojau, kad tai įsirėš taip skaudžiai viduj, kad negalėsiu pamiršti kiekvienos mūsų akimirkos ir atkartosiu ją mintyse vėl ir vėl iki šiol. Ir ne jo aš ilgiuosi, o savęs, tokios laimingos, kaip tada.

O meile, tokia kaip ši, ar kada pas mane dar ateisi?
http://www.youtube.com/watch?v=SjJwE8-w2nU

Pakomentuok Pirmas!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.