Pirmyn į turinį

Metai: 2007

kaip aš pasimetu

Viskas prasidėjo ašaromis. Kraunantis daiktus, bet ne dėl to, kad pasiilgsiu. O dėl to, kad šitaip, kaip buvo anksčiau, nebebus. Ir nesvarbu, būčiau likus ar ne, vistiek tektų susitaikyti, kad tie metai niekada nebepasikartos. Praeitas ruduo buvo mano psichologinio ir moralinio entuziazmo viršūnė. Ir dabar jau galiu pasakyti, taip, aš mylėjau. Taip, aš ėjau iš proto. Taip, aš jau tada žinojau, kad anksčiau ar vėliau skaudės.
Aš šitaip laukiau šito laiko. Aš taip dažnai sakau, jog atiduočiau viską už dieną praėjusių metų rudens.

Kažkas pasikeitė. Jaučiuosi žmogumi, kuris dar neturi savo vietos. Ten Jau nebesijaučiu kaip namie, čia – Dar ne.

Ir vėl, po velnių, vėl mano jausmai blaškosi, nežinodami, kur pasidėti. Aš nežinau, ko aš noriu. Žinau tik tiek, kad vėl nebeturiu Priežasties. Vėl nebeturiu Kažko, kas mane skatintų tobulėti. Ir verkiu. Daug daug. Žinai, aš visada juokdavausi iš Mergaičių, iš žmonių, kurie sugeba apsiašaroti filmo metu, ar klausydami muzikos. Aš buvau nejautri. Aš buvau žmogus, kurį buvo sunku išmušti iš vėžių.

Žinai, aš dabar pati tapau ta jautruole, kuriai dažnai skauda. Anksčiau mane kankindavo dideli dalykai, kuriuos aš iškęsdavau.

Dabar aš raudu dėl smulkmenų. Man gėda dėl to, kuo darausi. Man gėda, kad tampu tuo, ko labiausiai negalėjau pakęsti.

Visgi esu dėkingą už tą spyrį į užpakalį. Aš nebesu karalaitė ant žirnio. Dabar mes keturios, tik nežinia, kiek tų žirnių.

Gaila, velnioniškai gaila, bet turbūt baigiu prarasti visas savo paslaptis.  Taip norisi kurti naujas
Yra ir gerų dalykų. Mano žmonės manęs nepalieka. Mano žmonės mane pasiekia nesvarbu, kur būtų – Panevėžy ar Berlyne. Baigėsi blaškymasis, šis tas nusistovėjo. Nebereikia rėkti vieniems ant kitų, nes akimirkos yra brangios. Atėjo laikas, kai aš daug meldžiuosi už Savo žmones.

O dabar, o dabar man labiausiai beprotiškai reikia rankų. Turbūt atėjo tas laikas, kai galiu į save įsileisti moterišką trapumą. Gal ir susitaikysiu su tuo.

Man taip baisu dėl savo bevališkumo. Ir klaikiai sunku neturėti Kažko, į ką galėčiau nukreipti mintis. Kad Gyvenčiau, aš privalau būti įsimylejusi. Nors truputi.

Duok man Viltį ir aš paversiu tave karalium. Duok man.

‘Ir jei išdalyčiau vargšams visa, ką turiu, jei atiduočiau  kūną sudeginti, bet neturėčiau meilės, nieko nelaimėčiau’. 1Kor 13:3

Dntel – Rock My Boat

 

Palikite komentarą

kaip gera

o aš esu laiminga. beprotiškai gera jausti tokia dievišką ramybę ir meilę pasauliui. buvau pamiršusi, koks tai jausmas. rodos, kad grįžau kelis metus atgal. ir net pati nustebau, kaip man to reikėjo. aš net nepastebėjau, kaip spėjau tapti tokiu žmogumi, kokio pati nemėgčiau. o dabar tik sėdžiu, klausau Zemfirą ir geriu žalią arbatą. kaip gera, pasiutusiai gera daryti gerus darbus. ir nemeluoti, nesavanaudiškai elgtis ir tikėti. ir, galų gale, pripažinti savo klaidas. take a deep breath, sako vos tik įsijungus skype. taip, tai yra tai, ko man reikia. i do take a deep breath. gana rėkti, eit iš proto ir vaipytis užsidėjus svetimas kaukes. i hope it is a long lasting feeling.

‘O lauke lieka šunys burtininkai, palaidūnai, žudikai, stabmeldžiai ir visi, kurie mėgsta melą ir jį daro.’ Apr 22,15

5 Komentarai

Smalsumas pražudė katę

Taip ir likom jauni, bet sukriošę,
per anksti į viens kitą išėję.

Infantilus ‘Išėję’

Aš prisimenu tave ir tik verkiu. Taip beviltiškai ilgiuosi mūsų beprotybės. Ir beviltiškai žviegia kažkas viduje, kai mes sėdim ir rūkom ir lyja lietus. Ir jaučiamės taip greit užaugę.
Aš tikrai nežinau, kas bus toliau. Maniau, kad jau vėl gali būti Taip, bet deja. Man tikrai nereikia, kad mane mokytų ar aiškintų, ką turiu daryti. ir pati tikrai mokyti nieko nenoriu. O labiausiai aš nekenčiu susikaustymo ir bandymo kažką suvaidinti. Ir aš tikrai neįsivaizduoju, kas atsakingas už tai, kad man nutinka tokios kurioziškos situacijos, kurios labiau tiktų kokiam filmui. Smalsumas pražudė katę. Mane sunkiau pražudyt.
Vakar aš gulėjau vienam žmogui ant kelių ir šnekėjau. O jis man glostė plaukus ir mes abu pripažinome, kad jau tikrai atsibodo savęs barstymas į visas puses.

Bet ir toliau save barstau. Nenorom. Iš baimės.


3 Komentarai

palaukime

o kodėl nėra įkvėpimo? ne kurti, gyvent, galų gale. viskas taip nespalvota. baisiausias jaumas.
žvilgsniuose nematau ugnies, gal ir nėr, nėr ugnies ir žodžiuose.
klaiku, kai nieko nenori. arba nori tik šiek tiek. tą akimirką. paskui prisivalgai ledų ir kaip mat susergi.
jaučiu, kad vieną dieną gali tekti sumokėti už savo ciniškumą.
beje, visada žinok, man labai patinka, kad tu esi. Tu esi svarbi. ir tik tu Supranti.

kas ieško, tas randa. tarkim, kad tas, kuris laukia, sulauks.
Royksopp – Poor Leno

1 Komentaras