Kai buvom septyniolikos, širdim pilnom svajonių…
Po šimts. Kaip velnioniškai greitai bėga laikas. O aš jaučiuos vis labiau išsibarsčiusi ir bevertė, žmogus, kuris nieko nemato ateityje ir turi beviltiškai daug ko ilgėtis. Išberti – paprasta, surinkti – sunku. O kai buvo 17, buvo kitaip. Kažkaip įdomiau. Rodėsi, kad net įmanomas happyending`as, o gal tiksliau happylasting`as, atnešantis laimes viena po kitos. Pagaliau pasidariau sau graži, pagaliau patikėjau, kad tokia galiu būti ne tik sau. Man, kaip gėlei vanduo gyvybiškai reikalingas dėmesys ir nesibaigiantys pašnekesiai. Dabar nebėra žmonių, nebėra apkabinimų ir ramių arbatos gėrimų. Yra tik laukimas ir, kas keisčiausia, vis dar rusenantis tikėjimas, kad jau greitai tai pasikeis. Žiema – tai laikas prieš pavasarį, mon ami.
Mazzy Star – Fade Into You
Daugybė žmonių nemažai atiduotų už pasakiškus turtus, o dar daugiau – už truputi meilės.
Grazus zodziai…
O kodėl tada (būnant 17) atrodė kitaip?
Bet, manau, geriau tik prisimint, kas ir kaip. Nereikia lygint, nes rasi dar daugiau dalykų, kurių reikia gailėtis. Tuomet atsiras priežąstis taip ir pragyvent gedule. O juk šito niekas nenori. Sudegink prisiminimus, išbarstyk juos į žemę ir leisk ant jų užaugti kažkam, ką prižiūrėsi.
septyniolikos buvo. dabar – bus.
su gimtadieniu.
Pritariu – tas ilgesys, ta stipri nostalgija žudo. Aišku, lengviausia būtų pasakyti, jog reikia pamiršti, paprasčiausiai apie tai negalvoti ir gyventi šia diena. Sakau atvirai – man atrodo tai neįmanoma. Bent jau man.
Na, o tau, vidinės stiprybės.