Skip to content

niekas – visa, kas čia

O tu žinai, kaip būna. Viskas pasibaigia. Žmonės išeina. Aš išeinu. Kažkada mes visi buvom tokie paprasti. Kažkada mes tikėjom tuo, jog nutilus muzikai, pasikeičia natos.
Kai nieko neturim,  mums reikia visko,po velnių.
Neturiu vilties. Neturiu muzikos, neturiu net kur pradingt, nes ten nesu laukiama. Pamečiau, išbarsčiau, baigėsi. Naktys virsta dienomis. Naktys pameta savo išskirtinumą. Net naktimis nebetikiu. Taip noriu užsidegt. O gal grįžt. Į tą laiką, kai nemokėjom pabėgt. Kai šviesos nieko nekainavo, o tamsą garbinom labiau už gebėjimą matyt. Aš nebetikiu tuo, kad kilsime vėl aukštyn.

Amžinas judesys. Cha. Duok man viltį, ir aš paversiu tave karalium.

One Comment

  1. Rikute Rikute

    taip pat jauciuos.

    duok man vilti…

    ishvaziawo. keturios dienos jau kaip.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *