Pirmyn į turinį

vėl į praeitį

Daug mąstau.  Toks šiltas liūdesys. Dėl praeities. Dėl to, kaip buvo ir dėl to, kad taip nebebus niekada. O buvo gražu. Skambėjo „Siela”, o mes sėdėdavom po tiltu ir gerdavom limonadą, šokdavom pasveikinimus saulei ir visur eidavome pėstute. O dabar nebėra žmonių. Išvažiavę. Nebėra bendravimo. Liko tik kelios nuotraukos, „Sielos” muzika ir ta būsena, kuri ateina lietui nulijus. Kvepia nuogumu ir tiesa.

SIELA – Rudenio Dievas

6 Komentarai

  1. prodigy123 prodigy123

    Tam ir yra nuotraukos,kad bent fragmantikskai galetum patirti tai kas buvo….Tik jos kaip veidrodis,parodo viska atvirksciai ir is kadaise uzfiksuoto dziaugsmo sukelia tiek pat liudesio ,nes daugiau to nebebus .

  2. martukeee martukeee

    tiesa…fotografuojant,džiaugiamės,kad įamžinam tai kas brangu…

    taip mėgstu žiūrėti nuotraukas,tik kad jos sukelia tokį aštrų skausmą krūtinėj…lygiai tas pat su muzika…ji puikiai sužadina užmirštus jausmus…

  3. EternalEnigma EternalEnigma

    Tau patinka jausmas po lietaus. Pasikartojantis leitmotyvas.

    Nuogumas kartais geriau nei kaukės…

  4. juodojisese juodojisese

    mmm…

  5. need2talk need2talk

    reikes nueit po tiltu. parukyt. tu juk zinai.

  6. diwersion diwersion

    aplyti debesys
    leidžiasi žemėn
    skėčiu apkabinami.
    Grindiniu perlieju tyliai
    į širdį. – –

    gerbiu uz taj kad myli lietu. ir tai kas po jo.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.